Kai pradėjau rašyti šią temą, neįsivaizdavau, kad taip smarkiai užstrigsiu net kelioms savaitėms. Tai labai sudėtinga tema, kurią galima plėtoti iki begalybės ir ji turi penkiasdešimt pilkų atspalvių. Iškart prisipažįstu, kad aš pati turiu nestandartinį požiūrį į traumas ir šis įrašas gali būti neobjektyvus, kai ką net gali papiktinti. Nepaisant to, kad mano namų bibliotekoje yra visa eilė knygų apie trauminių išgyvenimų įtaką mūsų asmenybėms ir gyvenimams, tokie autoriai, kaip Bessel Van Der Kolk, Jeffrey E. Young ir t.t., nesugebėjo manęs įtikinti, jog traumos atlieka esminį vaidmenį mūsų šiandieniniam gyvenimui. Tačiau nuklydus į Mate Gabor veikalus, mano protas turėjo pripažinti buvęs pernelyg kategoriškas. Traumos ir priklausomybės ryšys yra nenuginčijamas ir labai reikšmingas.
Tu jokiais būdais nepagalvok, kad aš nuvertinu traumų reikšmę. Ne. Jos tikrai buvo labai reikšmingos tuo metu, kai tai atsitiko. Tai tam tikram laikui mus labai paveikė, tačiau kai žmogus, praėjus 30 metų po įvykio sako, kad tai nulemia jo šiandienines nesėkmes, tarkim, santykiuose – tai skamba labiau, kaip senai nebenaudingas ribojantis įsitikinimas. Mūsų populiarioji psichologija tiesiog plyšta nuo “traumų užkalbėtojų”, pasėkoje ko, mes visi ėmėm tomis “traumomis” pridenginėti savo netobulumus ir problemas, pamiršę, kad mes jau senai užaugę ir visiškai pajėgūs priimti brandžius sprendimus. Todėl aš visada skeptiškai keliu klausimą: ar mes galime traumomis pateisinti savo žalingus įpročius? Ir tai jau yra visai atskira kalba.
Trauma – kas tai?
Čia iškart ir prasideda linksmybės. Neradau jokio vieningo, visuotinai priimtino traumos apibrėžimo. Šiandien kas kaip nori – tas taip traumas supranta. Kaip pavyzdys: karas tikrai yra traumuojanti kelių valstybių piliečių patirtis. Vienaip tą įvykį išgyvena ginantys kariai, kitaip jį išgyvena vaikai, dar kitaip pabėgėliai, karių tėvai, žuvusiųjų ar kankintų žmonių artimieji, savanoriai, medikai, o dar kitaip – okupantai. Įvykis tas pats – o potyris skirtingas. Kas vienam – trauma, kitam – tiesiog kasdieniai reikaliukai.
Visiškai nesvarbu kas tau atsitiko. Svarbu kokią reikšmę tam suteikei.
janey lee grace
Tačiau yra toks neigiamų vaikystės patirčių tyrimas, kuris jau senai ir nuolat atliekamas daugelyje pasaulio valstybių. Pagal šį tyrimą, vaikystės neigiamų patirčių skaičius tikrai nėra didelis. Vaikai turėjo neigiamą patirtį, jeigu gyveno aplinkoje, kur:
- patyrė fizinį, emocinį arba seksualinį smurtą;
- gyveno su nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų priklausomu, kalėjusiu arba psichikos sutrikimų turinčiu(-iais) šeimos nariu(-iais); augo disfunkcinėje šeimoje.
- matė smurtą prieš moterį savo šeimoje (prieš motiną, pamotę, močiutę);
- vaiko tėvai išsiskyrė;
- patyrė emocinę ir/ar fizinę nepriežiūrą, išgyveno apleistumą ir atstūmimą.
Žodžiu, jeigu vaikystėje pamatei, kaip tavo tėvas pervažiavo tavo šuniuką, tai neturėtų būti laikoma neigiama patirtimi, net jei išvystas vaizdas tave vis dar persekioja sapnuose.
Bendrai, vaikystės trauma, tai skausmingi ar stresą sukeliantys įvykiai ar procesai, kurie turi ilgalaikius psichinius ar net fizinius padarinius. Vaikai su trauminėmis patirtimis susitvarko sunkiau, nes dar neturi pilnai funkcionuojančių ir racionalių smegenų, kurias turi suaugusieji. Todėl ir jų susidorojimo įgūdžiai yra apriboti. Jiems yra reikalinga suaugusiųjų pagalba stresinėms situacijoms įveikti.
Kaip vaikystės trauminės patirtys paveikia smegenis
Vaikystėje patirtos traumos paveikia ne tik žmogaus emocinę būseną, tačiau ir pakeičia smegenų biochemiją. Trumpai tariant- smegenų atlygio, motyvacijos sistema ir dopamino išsiskyrimas sutrinka, atsiranda streso hormonų perteklius, sumažėja oksitocino išsiskyrimas, pasekoje ko, vaiko smegenys neteisingai išmoksta, kaip reikia sąveikauti su jį supančiu pasauliu. Pirmąsias rūpinimosi savimi pamokas gauname iš to, kaip rūpinosi mumis. Savireguliacijos įgūdžio įvaldymas daugiausia priklauso nuo to ar darni mūsų sąveika su globėjais. Kūdikiai, kurie niekada nebuvo priglausti – tiesiog miršta iš streso.
Atlikus tyrimus su žiurkių mažyliais, paaiškėjo, kad juos atskyrus nuo motinų, sutrikdavo jų dopamino išsiskyrimas, o suaugę jie buvo linkę į savęs stimuliavimą kokainu. Ši tendencija taip pat išryškėjo atskyrus žiurkiukus ir net tik valandai per dieną. O nuolatos augę su savo motinomis žiurkiukai ne tik, kad turėjo geriau išvystytą nerimo įveikos mechanizmą, bet ir turėjo daugiau benzodiazepinų receptorių savo nervinėse ląstelėse, kurie yra natūralios raminančios cheminės medžiagos, randamos smegenyse.
Taigi nuolatinis tėvų kontaktas kūdikystėje yra vienas iš normalios neurotransmiterių sistemų vystymosi veiksnių. To kontakto nebuvimas daro vaiką labiau pažeidžiamą, ateityje – jam reikia narkotinių medžiagų, kurios papildytų tai, ko taip trūksta jo smegenims. Dopamino.
Ir čia kalba neina vien tik apie fizinį buvimą ir fizinių vaiko poreikių tenkinimą. Labai svarbi ir tos priežiūros kokybė. Disfunkciniai tėvai, turintys savo psichologinių, emocinių ar raidos sutrikimų – dažnai nesugeba sukurti saugios aplinkos savo vaikams, tokios, kurioje vaikas turėtų žydėti.
Tai, kad Jūs vaiką mylite visa širdimi, nereiškia, kad jis jaučiasi mylimas.
Gabor Mate
Vaikystės traumos ir priklausomybės ryšys
Pokyčiai smegenyse nulemia tai, kad asmuo yra labiau pažeidžiamas ir yra labiau linkęs užsiimti savigyda narkotinėmis medžiagomis. Jomis jis siekia reguliuoti savo nuotaikas, įkyrias mintis ir bet kokį kitą susijaudinimą. Tyrimai rodo, kad 77% priklausomybių ir PTSS (potrauminio streso sindromas) turinčių asmenų, vaikystėje išgyveno traumines patirtis. Kito tyrimo išvadose sakoma, kad jeigu vaikas turėjo neigiamų patirčių vaikystėje, tikimybė, kad jis turės polinkį į priklausomybę, PTSS, depresiją ar net savižudybę išauga nuo 4 iki 12 kartų. Argi nebūtų teisinga manyti, kad dauguma iš mūsų, priklausomybių turinčių žmonių, priklausomi tapome dar iki susidūrimo su mūsų priklausomybės objektais?
Kodėl mums reikalingas kitoks požiūris į traumas?
Nepaisant to, kiek daug yra atlikta tyrimų ir yra įrodymų jog vaikystės neigiamos patirtys atlieka lemiamą vaidmenį priklausomybės atsiradimui, mūsų medikų bendruomenė ir teisėsaugos institucijos vis dar per mažai tam skiria dėmesio. Mes vis dar neturime atjautos ypatingai sužalotiems žmonėms. Mes stumiame nuo savęs ir taip astumtus žmones.
O ką daryti mums, “per mažai mylėtiems vaikams”?
Šiandieninis pasaulis ir jame gyvenantis žmogus velniškai skuba gyventi. Mes tiesiog nebeturime laiko ilgoms psichoterapijoms ir mums yra reikalingi greitesni ir paprastesni metodai keisti savo ydingą ar problemų keliantį elgesį. Ir populiarioji, šiuolaikinė psichologija tikrai turi ką pasiūlyti.
Čia išlenda ir mano koučeriškas tikėjimas, kad kiekviename žmoguje yra pakankamai resursų pasikeisti.
Yra labai daug dalykų ką tu gali daryti, kad pokytis tavyje įvyktų
Visų pirma reiktų pradėti nuo savęs pažinimo, tada pereiti prie problemos pažinimo ir suvokimo. O tada reiktų pradėti praktikuoti įsisąmonintą dėmesingumą. Įsisąmoninto dėmesingumo praktikavimas duoda išties stulbinamai gerų rezultatų. Taip, tai nėra panacėja, tačiau tikrai gali atvėsinti įkaitusias priklausomas ir traumuotas smegenis. Dažnai iš pradžių tai yra labai sudėtingi dalykai ir jiems reikia labai daug laiko ir kantrybės. Bet tai vienintelis būdas dirbti su savo artimiausia aplinka, t.y. savo vidumi. „Sąmoningumas keičia smegenis“, – pabrėžia psichiatras ir smegenų tyrinėtojas Danielis Siegelis, tai kodėl gi to neišbandžius? Tai nieko nekainuoja.
Jei atvirai, aš netikiu, kad yra žmonių, kurie neturi didesnių ar mAžesnių traumų
Mes esame netobulų tėvų netobuli vaikai ir auginame savo netobulus vaikus. Manoma, kad apie 90% šiuolaikinių suaugusių žmonių vaikystėje buvo mušti. Juk anais laikais fizinės bausmės buvo tiesiog normalu – visuose namuose ant sienos išdidžiai buvo pakabinta “šlanga” arba kita kokia priemonė bausti.
Faktas, kad vaikystės traumos mus sužeidžia, tačiau negalime sakyti, kad bet kokia neigiama patirtis visus traumuos vienodai –svarbus vaidmuo tenka mus supančiai aplinkai, mūsų psichologiniam atsparumui ir požiūriui į įvykius.
Gabor Mate mano, kad tarkim seksualinis smurtas išgyventas vaikystėje (pvz. pedofilijos atvejai už namų ribų) gali ir nepalikti randų, jei namuose vaikas jautėsi labai mylimas ir turėjo sveiką ryšį su savo tėvais. Anot jo, priklausomybė, yra būdinga “nemylėtiems vaikams”. Labai mylimi vaikai yra pajėgūs įveikti traumines patirtis ir jos dažniausiai nepalieka atvirų žaizdų.
Aš patyriau puse vaikystės trauminių potyrių minėtų aukščiau. Mano tėvai išsiskyrė, kai mano buvo treji, o mano smegenys mane saugodamos turbūt specialiai ištrynė mano prisiminimus apie mano tėvą, neprisimenu nei vienos akimirkos su juo. Tarsi tuščia vieta. Tačiau aš net iki šešiolikto gimtadienio, kiekvienais metais pūsdama žvakutes prašiau torto, kad mano tėvai būtų kartu. Pamenu tą skausmą. Taip pat patyriau fizinį, seksualinį ir psichologinį smurtą vaikystėje.
Ar aš jaučiuosi traumuota?
Ne. Gyvenu absoliučioje taikoje su savimi. Kasdien sau primenu, kad gyvenu saugioje aplinkoje, man niekas negresia, aš esu mylima, man nieko netrūksta ir mano gyvenimas šiandien, neturi nieko bendro su tuo kas buvo vaikystėje. Neverčiu kaltės už savo klaidas traumoms, tuo pačiu sąmoningai prisiimu atsakomybę už vidinį pokytį. Sėdėti ir murkdytis praeityje – visada yra pasirinkimo klausimas. Visada gali pasirinkti to nedaryti.
Akivaizdu, kad kai kurie dalykai yra pernelyg sudėtingi, kad pirštų spragtelėjimu, galėtum išjungti vidinį skausmą. Mus gali kamuoti dalykai, kurių ne tik, kad nesugebame sukontroliuoti savarankiškai, tačiau ir nesuvokiame protu, nes kai kurios traumos atsitinka dar būnant mūsų gimdytojų įsčiose. Tačiau tai tikrai nėra neįveikiami dalykai. Traumos ir priklausomybės ryšys nėra verdiktas.
Augimas prasideda tada, kai tau nusibosta tavo paties nesąmonės. Tu pradedi sistemingai dirbti ties tomis nesąmonėmis. Imi ieškoti atsakymų ir koreguoti savo reakcijas į aplinką. Aną dieną mačiau citatą:
Sveikti pradedi tada, kai supranti, jog tai ką išgyveni turi pavadinimą arba kai savo istoriją pradedi pasakoti kitaip.
Autoriaus neįsidėmėjau.
