Priklausomybių gydymas, kaip ir visa kita, kas susiję su jomis, yra apipintas įvairiausiais mitais. Pagalvojau, kad būtina apie juos parašyti, nes kai kurie tikėdami jais, atima iš savęs galimybę tinkamai įvertinti savo situaciją ir smarkiai nutolina veiksmus, kurių taip reikia svarbiausiems gyvenime pokyčiams.
Deividas šefas savo knygoje “Švarus” teigia, kad 40% vartojančių alkoholį tai daro nesaikingai. Tačiau statistika byloja, tik apie 10% iš jų (o Lietuvoje ir dar mažiau, apie 6%) yra kliniškai pripažinti priklausomi ir gydosi. Kodėl?
Priežasčių yra daug: kaina, nelanksti sistema, stigma ir žinoma – mitai, kuriuos netrukus aprašysiu.
O jeigu tu ir tiki kai kuriais mitais, apie kuriuos rašysiu – tai tikrai yra ne dėl to, kad tu esi per mažai apsiskaitęs ar menkai išprusęs. Taip yra dėl to, kad daugelį metų šie mitai buvo įtvirtinti ir nebuvo jokio alternatyvaus mąstymo. Gydymas nebuvo individualizuotas, jo supratimas buvo pernelyg siauras. Nebuvo jokių normalių tyrimų ir tyrinėjimų, kuriais remiantis būtų griaunamas ydingas ir nelankstus supratimas.
1 mitas: “Mano gėrimo įpročiai dar nėra tokie blogi – turiu namus, darbą ir net šeimą.”
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad priklausomybių gydymas yra būtinas tik asmenims, turintiems sunkių, gyvybei pavojingų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
Faktas yra tas, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra SPEKTRAS, kuris turi neįtikėtinai daug atspalvių. Priklausomybė gali būti bet kokio sunkumo lygio – bet ji vis tiek vadinama priklausomybe. Nėra jokio skirtumo tarp žmogaus kuris jau penkis metus kiekvieną penktadienį išgeria du butelius vyno, nuo to kuris jau penkis metus geria kasdien. Nesvarbu, kurioje šio spektro vietoje esi (arba net visai nesi), gali imti ir susikurti sveikesnį santykį su alkoholiu.
Be to, priklausomybių gydymas yra orientuotas ne tik į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą, bet ir į priklausomybę sukeliančių veiksnių, tokių kaip traumos, gretutiniai psichikos sveikatos sutrikimai ir socialiniai veiksniai, šalinimą. Anksti pradėjus spręsti šias pagrindines problemas, gydymas gali padėti asmenims išsiugdyti sveikesnius įveikos mechanizmus ir užkirsti kelią su priklausomybe susijusių problemų paūmėjimui. Tu bet kuriame savo gyvenimo etape turi siekti savo vidinių problemų sprendimui ir nustoti jas pridangstyti psichiką veikiančiomis medžiagomis.
2 mitas: egzistuoja stebuklingas gydymas, kuris akimirksniu išgydo priklausomybę.
Dauguma žmonių tiki, kad užtenka “nuvažiuoti į detoksikaciją”, “pagerti vaistukų”, “užsikoduoti”, “nueiti pas hipno-terapeutą”, “pagulėti Švėkšnoj”, “pabaigti Minesotą”, “pasidaryt akupunktūrą” ir Voilà – tu lyg niekur nieko esi laisvas ir laimingas. Man viena klientė netgi buvo parašius laišką: “Vyras jau 7 kartus buvo detoksikacijoje ir vis tiek geria, jam nieko nepadeda”. Žinoma, kad nepadeda. Tai yra mažiausia, ką reikia padaryti, kad taptum nepriklausomu!
Realybė tokia, kad sveikimas po priklausomybės yra visą gyvenimą trunkantis procesas, reikalaujantis besąlyginio atsidavimo, pastangų ir aplinkinių paramos. Bet kokia mano anksčiau minėta priemonė yra tik lašas jūroje, nes priklausomybė yra sudėtinga biopsichosocialinė būklė, kuriai įtakos turi genetiniai, neurobiologiniai, aplinkos ir socialiniai veiksniai. Veiksmingas gydymas visapusiškai atsižvelgia į šiuos pagrindinius veiksnius, padėdamas asmenims atkurti savo gyvenimą ir išsiugdyti tikslo ir prasmės jausmą. Aukščiau išvardyti dalykai to nedaro, o jeigu daro – tai minimaliai.
3 mitas: tam, kad pradėti gydymą, reikia “pasiekti dugną”.
Vyrauja mitas, kad žmogus turi pasiekti “dugną”, kad būtų pasiruošęs ieškoti pagalbos ar pradėti gydytis. Šis įsitikinimas labai dažnai atgraso žmones nuo pagalbos ieškojimo, kol jie nepasiekia krizinio taško. Pagrindinė problema ta, kad niekas nežino kur yra tas “dugnas”.
Tai yra labai pavojingas tikėjimas, nes priklausomybė nediskriminuoja jokių socialinių sluoksnių, o jei tu esi pasiturintis – dugno paieškos gali pasibaigti tiesiog mirtimi, nes tu nesijauti pernelyg nusivažiavęs.
Taip, yra tam tikra besigydančių žmonių grupė, kurie yra degradavę benamiai, gyvenantys nakvynės namuose ir t.t. juos mes laikome “alkoholikais” ir “narkomanais” – tačiau tai yra absoliuti mažuma žmonių, kuriems būtina specialistų pagalba. Didžiąją pyrago dalį nusigriebia tokie žmonės kaip aš ir mano vyras – turintis dešimtis metų aukštųjų mokslų sąskaitoje, ne vieną NT objektą, kelis automobilius ir sėkmingas karjeras.
Žinok, srėbti privirtą košę, kai tu dar nieko nesi praradęs yra žymiai lengviau, nes paskui keistis motyvacija tik mažėja.
4 mitas: neturiu lėšų šioms problemoms spręsti
Puikiai žinau ką tai reiškia, nes pati net kelerius metus sau tai kartojau. Bet kai pradėjau dėlioti taškus ant i, supratau kad tiek kiek aš prauliavoju per metus nė nesilygina su tuo kiek man reikia skirti lėšų medikamentiniam gydymui.
Su mūsų žalingais įpročiais susijusios išlaidos yra tiesiog kooooooooosminės! Jos neapsiriboja vien tik pačiomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Pagalvok, kiek pinigų reikia išleisti pagirių simptomams malšinti, kiek kainuoja traumų gydymas, kiek kainuoja pamesti ir sulaužyti daiktai, taxi paryčiais į namus ir jau nekalbu apie tai, kai tau stukteli apie penkiasdešimt, jog reiks gydyti vėžį… greičiausiai nesėkmingai…
pinigai skirti priklausomybei pažaboti yra investicija, kuri dividendus tau neš visą likusį gyvenimą.
Taip, gydymas gali atrodyti bangus ir tu gal būt neturi šiam momentui tiek reikalingų lėšų. Bet pradėkim nuo to, kad egzistuoja nemokamos pagalbos. Jei tau ji netinkama – žinok, pinigų ieškoti priklausomybės gydymui reikia lygiai taip pat, kaip vėžio ar cirozės gydymui. Grėsmė mirti yra labai apylygė, tad ir žiūrėti į tai reikia apylygiai.
5 mitas: viskas ko reikia, tai tiesiog susiimti -“aš pajėgsiu pats”
Jooooo. Ir aš irgi taip galvojau maždaug 764 kartus. Pakankamai tiek, kad tikrai taptų visiškai aišku, kad viena pati aš absoliučiai nesugebu pasistūmėti nei diena daugiau.
Nors aš tikiu, kad tam tikra maža dalis žmonių gali patys mesti gerti, visai likusiai daugumai tai tiesiog yra neįmanoma. Stipri palaikymo komanda, glaudūs santykiai su artimaisiais ir bendraminčiais yra būtinas.
Labai neplėtosiu šio mito, bet pasakysiu du dalykus:
- Valia yra labai ribotas resursas, ji anksčiau ar vėliau tiesiog išsenka. Todėl čia galioja taisyklė: “reikia ne labiau stengtis, o sumaniau”.
- Pažadų SAU mes nesilaikome. Tad, kad tu sau galvoje pasakei “nuo šiandien aš nebegersiu” – maždaug penktą valandą vakaro bus nokautuota argumentu “aj, nuo rytojaus nebegersiu”. Tačiau, kai tu pasisakai mamai, sesei, draugui ar konsultantui: “aš negersiu mėnesį” – čia jau yra gan solidus įsipareigojimas, kuris yra tarsi nebylus tavo pasiryžimo sargas. Tu turi dalintis su kitais savo išgyvenimais, silpnumo akimirkomis, planais, skausmu, gėda, klaidomis ir pergalėmis – tai vienintelis būdas paaugti vidumi. Pašnekesiai su savimi yra paprasčiausiai – niekiniai.
6 mitas: Jei pradėsiu gydymą, man reiks alkoholio atsisakyti visam gyvenimui.
Realybė tokia, kad tau visai nereikia pamatyti visų laiptų, tam kad užlipti ant pirmo laiptelio.
Tikslas “pabandysi gerti mažiau” yra labai geras tikslas! Pradėjus jo siekti, tu gali suprasti, kad nori mesti gerti apskritai arba atvirkščiai, pabandęs ilgiau negerti, gali suprasti, kad tai nėra tau tinkamiausia strategija ir mokysiesi integruoti alkoholį į savo gyvenimą su tvirtais ir aiškiais saugikliais. Ši kelionė retai būna linijinė ir tu tikrai gali keisti savo tikslus ir siekius, kai giliau suvoki savo idealųjį “aš”.
Kartais būna, parašo žmogus man “noriu pabandyti negerti puse metų, o paskui pažiūrėsiu, kaip visa tai atrodo”. Tada pasiekus tikslą, grįžta prie senų įpročių – pasimatuoja, pasitikrina save, palygina patirtis, o tada sako: “O.K. dabar pabandysiu negerti metus”. Ir žinai ką? Tai viena tobuliausių strategijų, kuri sukelia mažiausiai streso ir palieka labai daug erdvės tyrinėjimams.
Be to, mokslas jau yra nustatęs, kad žmonės turėję sunkios formos priklausomybę, ateityje gali vėl saikingai išgerti. Apie tai kalba Anna Lembke, savo knygoje “Dopamino tauta”. Bet apie tai kitame įraše, nes tai labai plati tema.
Išvados: priklausomybių gydymas
Priklausomybių gydymas ir viskas kas su juo susiję yra ypač stigmatizuotas ir mistifikuotas dalykas. Todėl taip, čia ne pirmas ir ne paskutinis mano įrašas apie priklausomybių demistifikavimą. Aš beveik penkerius metus praleidau lietuviškose facebook grupėse, kuriose karts nuo karto išsivysto kuklios diskusijos apie savo “problemas”. Visas jas palikau, nes kiekvieną kartą skaitant komentarus tiesiog imdavo trūkčioti nervingai akis nuo dalykų, kuriuos ten pilsto žmonės. Priklausomybių gydymas dar labai labai tamsus miškas mums, lietuviams.
“Man jau per vėlu keistis.”
Ne, ne per vėlu. Ir ŠIANDIEN tam pati tinkamiausia diena!
# priklausomybių gydymas
