Priklausomybė kiekviename žmoguje pasireiškia labai skirtingai, skirtingu laiku ir skirtingu greičiu. Asmeniškai aš galvoju, kad priklausoma tapau dar gerokai iki tol, kol susidūriau su pirma stikline šampano. Kad esu linkusi į priklausomą elgesį buvo aišku iš to, kad labai anksti tapau apsėsta pornografijos ir masturbacijos, kompiuterinių žaidimų ir net knygų skaitymo. Priklausomas ydingas elgesys keitė vienas kitą, kol mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio alkoholiui. Buvau ypač daug tuštumos jaučiantis vaikas, kuris visais įmanomais būdais stengiausi užkamšyti emocines skyles. Bet ne todėl, kad pasijausti apkvaitusi, bet paprasčiausiai, kad jausčiausi normaliai. Žinau, kad esu tokia ne viena ir gal būt tu atpažinai save. Tačiau kitiems žmonėms priklausomybė pasireiškia per ilgesnį laiką. Šiems asmenims psichologinis ir fizinis priklausomybės poveikis prasideda kaip įprastas, socialinis malonumas, bet vėliau tampa visaapimančiu. Iš tikro, tai beveik absoliuti dauguma iš mūsų gan ilgą laiką numojom ranka į tai, kai pasireiškė pirmieji priklausomybės ženklai. Nesuvokėm jų, kaip įspėjamųjų signalų ir atkakliai vėlėmės į diskusijas su savimi apie tai, kiek daug naudos mums atneša kaspenktadieninė taurė vyno. Tai normalu.
Jeigu tu darai kažką nuolatos ir vieną dieną supranti, kad negali liautis – tai pirmas ir pats svarbiausias Signalas. Aš labai rimtai. Po šios pirmos beviltiškumo apraiškos tiesiog nuspręsk atsitraukti ir stenkis iš visų jėgų.
Jeigu tu jauti, kad tau išsivystė tai, ką tu norėtum pavadinti “įpročiu” (pvz. mėgsti panaktinėti žaidžiant strateginius žaidimus, mėgsti sekmadienį ryte išgerti mimozos arba valgydamas naršai soc. tinkluose) – žinok, tai tik dar viena problemos neigimo forma. Visi žinome, kad įpročių yra labai sunku atsikratyti. Nenuostabu, nes įpročiai iš tikro yra ankstyvas priklausomybės požymis. Nekalbu apie įpročius laikytis kasdienės rutinos: valytis dantis ar prieš apsiaunant batus pasikvėpinti kojas. Kalbu apie elgesį, kuris veda į kompulsyvų, priklausomybę sukeliantį elgesį, sukeliantį neigiamas pasekmes – žalą sau ar kitiems.
Tu įtiki, kad tau reikia išgerti tam, kad tu pritaptum
Jeigu tave liūdina mintis, kad tu esi tą vakarą vairuojantis arba, dėl kažkokių kitų priežasčių negali išgerti – tai dar vienas signalas sukusti. Tu imi suteikti alkoholiui išlaisvintojo reikšmę ir tavo smegenų struktūra ima keistis ta kryptimi, kai priklausomybę turintis žmogus ima tikėti alkoholio vartojimo nauda.
Mano mėgstama autorė Janey Lee Grace turi tokią žavingą metaforą. Apie tai, kaip alkoholis neva mus padaro gražesniais, sąmojingesniais, seksualesniais, drąsesniais ir visokiais kitokiais “geresniais”. “Tai tarsi pasaka Nauji Karaliaus drabužiai. Joje Karalius, kuriam rūpi tik jo rūbai ir kaip juos pademonstruoti, nusamdo du audėjus, kurie jam pažada pagaminti geriausios kokybės rūbus. Audėjai iš tiesų yra apsišaukėliai ir įtikina karalių, jog jų pagaminti rūbai yra nematomi tiems, kurie yra netinkami savo pozicijai arba yra beviltiški kvailiai. Tačiau tiesa yra ta, kad visi kuo puikiausiai mato nuogą karalių ir tik jis vienas pats tiki savo prašmatniais nematomais rūbais”. Tas pats ir su alkoholiu – akivaizdu, kad alkoholis tau nieko neprideda, to ko tu neturi. Tai priklausomybės sukurta iliuzija.
Ar kada nors savęs paklausei, kodėl tu nesijauti “pakankamai geras” toks koks esi ir kodėl tau reikia priklausomybę sukeliančių medžiagų tam, kad pritaptum?
Stresinėse situacijose tu jauti, jog tau “reikia išgerti”
Tai dar vienas red flag’as (angl. raudona vėliavėlė). Yra šimtai sveikų streso mažinimo būdų: pradedant nuo meditacijos ir baigiant ilgais pasivaikščiojimais miške, arba pradedant gera treniruote ir baigiant burbulų vonia su levandų aliejumi. Kai tavo streso įveikos strategijos susiaurėja iki “man reikia išgerti” – tau nebereikia daugiau išgerti. Tokia emocijų savigyda yra tiesiausias kelias į priklausomybę ir pačios sunkiausios formos.
Jauti, jog tau reikia kontroliuoti tai ką tu darai
ir tuo pačiu, nuolat tau nepavyksta laikytis nustatytų taisyklių. Tai gali apimti absoliučiai bet ką: negali nustoti pradėjęs, negali negerti ar užsiimti kita žalinga veikla nusistatytą laiką ir t.t. Gal būt tu žmogus, kuris sau šiandien pasakė, kad nuo pirmadienio nebevalgys bandelių, o gal būt liepei sau šiandien facebooke naršyti tik 30 minučių, arba vakar sau žadėjai išgerti “tik vieną alaus”, o gal būt nuolat bandai save apriboti sakydamas “pornografiją žiūrėsiu tik vieną kartą per savaitę” ir nuolat grįžti prie senų savo įpročių slegiamas kaltės ir nusivylimo savimi.
Nors aš daug savo priklausomybės demonų esu nugalėjusi, tačiau šiandien vis dar kariauju su savimi dėl nuolatinio telefono tikrinimo. Tarkim, tam kad šiandien parašyčiau tau šį įrašą – sukišau savo telefoną į seifą. Sukūriau papildomų kliūčių, tam kad jį pasiekčiau ir tai sumenkintų mano kompulsyvų naršymą. Tai tikrų tikriausias priklausomybės požymis.
Mums juk nereikia susikurti taisyklių dėl brokolių valgymo ir mes neturime anoniminių brokolių valgytojų susitikimų.
Jei tu jauti, kad tam tikroje tavo veikloje gimė noras kontroliuoti ir tos kontrolės netekimas – geriau įsižiūrėk į savo situaciją.
Esmė tame, kad su laiku viskas tik eis blogyn. Vieną kartą sulaužius numatytas taisykles – tavo smegenys praplečia ydingo elgesio ribas pasakydamos sau “tai dar viena taisyklė, kurios laikytis nėra būtina… sulaužiau ir nieko neatsitiko… “. Taip prasideda ištisus dešimtmečius trunkančios ribų paieškos.
Atsiranda privatumo poreikis
Žinai, ateina momentas, kuomet tu pradedi svarstyti “Ką apie mane galvoja kiti? Ar aš geriau per daug?”. Nejučia tu imi jausti, kad geri daugiau ir greičiau už kitus. Ir vietoje to, kad tai priimtum kaip ženklą, tu palengva imi slapstytis. Tai gali pasireikši įvairiausiai: per vakarėlį geri visai nedaug, o grįžus namo – nusiaubi savo barą ir smingi miegoti. Arba tu turi papildomą butelį vonioje, automobilyje ar virtuvėje ir iš jo sriūbteli, kai niekas nemato.
Arba tu imi slėpti išgertus butelius, kad šeimynykščiai nepastebėtų jog tu jau išgėrei ne vieną butelį vyno, o keturis. Arba tu imi meluoti kur būni ir ką veiki iš tikro. Arba gal būt išvis – tu pamažu įtikinai save, kad tau už viską maloniausiai yra vienam arba vienai “išgerti” vyno tiesiog priešais televizorių. Niekas nemato – niekas nežino. O gėrimas vienam namuose yra tavo nauja realybė.
Dabar pagalvojau, kad slapukavimas, melavimas, išsisukinėjimas, gėdos ir kaltės jausmai, socialinė saviizoliacija turbūt jau nebe ankstyvos priklausomybės ženklai ir jei čia atpažinai save – tu iki ausų įklimpęs arba įklimpusi.
Išvados
Visi aukščiau išvardyti priklausomybės ženklai turėtų praplėsti pasaulėvoką. Man atrodo, kad svarbiausias žingsnis tai tiesiog pripažinti, kad problema yra, nes tu negali nukauti nematomo priešo. Ir visiškai nesvarbu ar kalba eina apie sekmadienines mimozas, šeštadieninį kokaino takelį, pirmadienio bandeles ar kaip man – telefonas darbo metu. Visa tai yra nenaudingai įtraukiantis elgesys, kuris trukdo pasiekti savo asmeninį potencialią, gyventi geriausią savo gyvenimo versiją ir būti geriausia savo paties versija.
Absoliučiai VISI turi priklausomybių, nes mūsų smegenys kaip išprotėjusios mėgsta pastovumą, kads ir ydingą. O tam, kad nekeisti to elgesio – prikuria tau fantazijų apie to veiksmo naudą, prasmę ir kad “ne, nieko nereikia keisti – tiesiog gal tu negerk darbo dienomis arba nenaršyk telefone prieš miegą, o jei tai nepavyks – sugalvosim ką nors kito.”
Pirmieji priklausomybės ženklai yra būtent tas metas, kuomet tu turėtum įjungti atbulinę pavarą. Tai yra tas metas, kuomet tu vis dar gali pasitraukti iš šio nesmagaus žaidimo be didesnių neigiamų padarinių.
