Priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms ilgą laiką buvo suprantamos ir vertinamos per ligos modelio prizmę, kuri apibudina priklausomybę kaip visą gyvenimą trunkančią lėtinę smegenų ligą, kuriai būdinga remisija ir atkrytis. Tačiau pastaraisiais metais daugėja solidžių mokslinių tyrimų, ginčijančių šią perspektyvą. Šio straipsnio tikslas – aptarti, kodėl priklausomybė nuo alkoholio gali neatitikti įprastinio ligos apibrėžimo. Remiantis įrodymais ir tyrimais, siekiant pateikti išsamesnį vaizdą apie priklausomybę, kaip ypatingai sudėtingą elgesio problemą.

Pagal ligos modelį, piktnaudžiavimą psichoaktyviomis medžiagomis, pirmiausia lemia smegenyse esančių atlygio ir motyvacijos sistemų pokyčiai. Šalininkai teigia, kad šie pokyčiai atsiranda dėl genetinio paveldimumo, gretutinių psichikos ligų pasireiškimo ir aplinkos veiksnių derinio. Dėl jų prarandama kontrolė ir pasireiškia priklausomybei būdingas kompulsyvus narkotikų vartojimas. Nors šis modelis dešimtmečius dominavo priklausomybės diskurse, jo ribotumas šiandien tampa labai akivaizdus. Jame pasigendama vidinių ir unikalių žmogaus būsenų įtraukimo.

kodėl priklausomybės nebūtinai yra liga

• Vienas iš ligos modelio neaiškumų yra tas, kad neurologiniai pokyčiai smegenyse pas priklausomybių turinčius asmenis yra skirtingi. T. y. tiems pokyčiams, kuriais grindžiama liga, trūksta nuoseklumo. Tai reiškia, kad remdamiesi vien neurobiologija negalime visiškai paaiškinti priklausomybės. Be to, smegenų funkcijos pokyčiai, pastebėti priklausomybės metu, po ilgalaikio susilaikymo nevartojus psichoaktyvių medžiagų atgauna buvusią būseną. Tai rodo tam tikrą plastiškumo laipsnį, kuris nėra būdingas tradicinėms ligoms. Skirtingai nuo negrįžtamų struktūrinių pokyčių, dažnai pastebimų sergant ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga, priklausomybės smegenų pakitimai gali būti netgi labai plastiški. Šis prisitaikymas rodo, kad priklausomybės vertinimas tik kaip liga gali trukdyti suprasti pagrindinius jos mechanizmus.
• Skirtingai nuo tradicinių ligų, priklausomybei didelę įtaką daro išoriniai veiksniai. Ligos modelyje dažnai neatsižvelgiama į reikšmingą socialinių ir aplinkos veiksnių įtaką priklausomybės vystymuisi ir sveikimui. Tyrimai atskleidė, kad nepalanki vaikystės patirtis, socialinė ir ekonominė padėtis ir socialinis ratas gali prisidėti prie priklausomybės susiformavimo ir įsitvirtinimo. Skirtingai nuo įprastų ligų, kuomet pagrindinis dėmesys skiriamas fiziologinių simptomų gydymui, priklausomybei reikia holistinio požiūrio, atsižvelgiant į socialinį ir aplinkos kontekstą.
• Ligos modelio kritikai pabrėžia, kad priklausomybė, skirtingai nuo ligų, turi pasirinkimo ir valios elementą. Svarbu pabrėžti, kaip ir kitų psichikos ir raidos sutrikimų atveju, pati priklausomybė nėra pasirinkimas. Tačiau tai labiau susiję su sąmoningais ir nesąmoningais pasirinkimais, kai vaikai ir paaugliai laikui bėgant susiduria su gyvenimo problemomis ir jas bando spręsti. Nors dėl priklausomybės tikrai gali pablogėti sprendimų priėmimas ir sumažėti narkotikų vartojimo kontrolė, tačiau tai nepanaikina laisvos valios ir apsisprendimo fakto.
• Skirtingai nuo ligų, kurioms įprastai yra būdingas nuspėjamas progresas ir gydymo rezultatai, priklausomi žmonės sveiksta labai skirtingai. Kai kurie žmonės pasiekia ilgalaikių rezultatų be oficialaus gydymo, kiti ilgai kovoja, nepaisant išbandytų pačių įvairiausių gydymo būdų ir intervencijų. Ši sveikimo trajektorijų įvairovė ginčija ligos modelio prielaidą dėl nuspėjamo progreso ir kad visus priklausomus asmenis galime gydyti „vienas dydis tinka visiems“ metodu.

loginis nepagrįstumas

• Neegzistuoja jokia kita liga pasaulyje, kuri būtų gydoma remiantis 12 žingsnių programa. To absurdiškumą galima įsivaizduoti pasiūlius Parkinsono liga sergančiam žmogui panagrinėti savo ydas arba patikinti, kad liga gali būti suvaldyta jei jis prisipažins esąs bejėgis prieš savo ligą.
• 1971 metais, artėjant 16-osioms Vietnamo karo metinėms, keli kongresmenai lankydami Vietname dislokuotus karius sužinojo, kad daugiau kaip 35% karių išbandė heroiną ir maždaug 20% tapo visiškai priklausomi. Atlikus tyrimą, kuris iš esmės apvertė aukštyn kojomis supratimą apie priklausomybę, buvo atskleista, kad tik 5 % karių, turėjusių narkotinę priklausomybę, grįžusių namo, per pirmus metus vėl pasidavė šiai priklausomybei, o per trejus metus viso labo tik 12%. Kitaip tariant, maždaug devyni iš dešimties Vietname heroiną vartojusių karių beveik per vieną naktį pamiršo apie savo priklausomybę ir beveik nepatyrė jokių abstinencijos simptomų. Man kyla, turbūt labai logiškas klausimas, kaip tai paaiškinti per ligos modelio prizmę? Ir palieku šį klausimą atvirą visiems aršiausiems ligos modelio gynėjams.
• Ištyrus priklausomybes internetui, seksui, pirkimui ir t.t. – taip pat pastebėti smegenų pakitimai ir net pilkosios smegenų medžiagos nykimas, tačiau šios priklausomybės nėra vadinamos ligomis.

Daug mokslininkų ir tyrinėtojų pasisako prieš tvirtai šaknis įleidusį ligos modelį

Neseniai knygų autorės Sally Satel ir Maia Szalavitz, abi priklausomybių ekspertės, iškalbingai paneigė mintį, kad smegenų pokyčiai reiškia ligos požymius. Anot jų, smegenys keičiasi išmokus betkokių naujų dalykų ir net leidžiant laiką su savo vaikais.

Ivanas Oransky „Reuters Health“ redaktorius ir Stantonas Peele’as kelia idėją, kad ligos modelis yra viso labo puikus marketingo triukas. Jis labiausiai naudingas milijardinei reabilitacijos centrų rinkai.

Prieštaringai vertinamas priklausomybių ekspertas Williamas White’as, savo darbuose nuolat akcentuoja, kad dauguma priklausomybių baigiasi „spontaniškai“, tai yra, be gydymo, kaip tvirtinta anksčiau.

Harvardo psichologijos profesorius Gene’as Heymanas parašė knygą „Addiction a disorder of choice“, kurioje teigia, kad priklausomybė yra labiau susijusi su elgesio sutrikimu, kurį lemia individualūs pasirinkimai ir socialinės aplinkybės, o ne liga.

Neuromokslininkas Marc Lewis savo darbuose teigia, kad dauguma priklausomybių turinčių žmonių apie 40-uosius savo gyvenimo metus savarankiškai, be jokios išorės pagalbos nutraukia psichoaktyvių medžiagų vartojimą, t. y. „išauga“. Jis aktyviai plėtoja mintį, kad priklausomybės yra raidos sutrikimas.

Psichologas Jeffrey Schaleris mano, kad priklausomybės laikymas liga gali apriboti asmenų galimybes kontroliuoti savo elgesį ir daryti teigiamus pokyčius. Ši idėja paremta tuo, kad kai kurie asmenys negeba prisiimti atsakomybės už savo priklausomybę ir situacijos keitimą permesdami tą atsakomybę ligai.

Psichiatrė ir priklausomybės medicinos specialistė Carla Marienfeld taip pat suabejojo griežtu ligos modelio taikymu ir pabrėžia individualizuoto požiūrio į priklausomybę ir gydymo svarbą.

išvados

Aš nesu nei ekspertė, nei medikė. Tačiau aukščiau išdėstyta informacija kažkodėl man atrodo labai įtikinanti ir atveda mane prie supratimo, kodėl vistik dauguma priklausomybių turinčių žmonių niekada nesijautė ir nesijaučia kažkuom sergantys.

Ligos modeliu galėtumėme paaiškinti kaip priklausomybė atrodo, tačiau niekaip nepaaiškinsime kaip priklausomybė ištiesų veikia. Akivaizdu, kad tradicinis ligos modelis nesugeba savęs pilnai apginti ir norint išlikti jam yra reikalingas praplėtimas. Priklausomybė yra sudėtinga elgesio problema, kuriai visiškai netinkamas visiems asmenims vienodas sprendimas. Kiekvienas priklausomybės atvejis yra unikalus ir kiekvienam iš jų yra reikalingas individualus ir nuoseklus planas.

Giedrė Šepuyytė

dopamino.lt