Kai pradėjau rašyti šį įrašą, neturėjau žalio supratimo, apie ką rašysiu. Tiesiog kažkur internetuose pamačiau įdomią antraštę ir ji man nugulė, kaip tema, apie kurią turėčiau pagalvoti, nes niekada savo priklausomybės nuo alkoholio nevertinau, kaip likimo siųstos dovanos. Atvirkščiai, visada galvojau, kad tai yra tikrų tikriausias prakeikimas – bausmė už mano kvailumą. Aš niekada nenorėjau turėti kažko bendro su savo priklausomybe, nes ji mane paprasčiausiai žudė. Atrodė, kad gyvenu labiausiai apgailėtiną gyvenimą ir būtent taip atrodo pragaras žemėje. Tai, kas sukelia tiek skausmo ir kančios – negali būti jokia dovana.
Šiandien, kai aš visai netrukus pradėsiu trečius blaivius metus, savo priklausomybėje nebeįžvelgiu nieko blogo. Ji man tapo žemėlapiu į tikrų tikriausią savęs pažinimo nuotykį ir žinau, kad dauguma metusių gerti, ilgainiui savo priklausomybę nuo alkoholio ima matyti, kaip galimybę.
Galimybę keistis, augti, tobulėti, nukauti saVO VIDINIUS DEMONUS, suprasti ir pajausti save.
Man patinka manyti, kad priklausomybės yra vidinis balsas, bandantis papasakoti apie poreikius, kuriuos reikia patenkinti sveiku būdu
Kai mes trokštame pasirinkto narkotiko, svarbu įsiklausyti, kas slepiasi po tuo potraukiu. Kitaip tariant, reikia žinoti, jog esamu momentu yra svarbių poreikių ir jausmų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Kad šie poreikiai būtų patenkinti, mes turime įsiklausyti į savo jausmus, nes įprastai mes atsijungiame nuo nepageidaujamų jausmų, tokių kaip gėda, pyktis, nusivylimas, apmaudas, nuovargis, vienatvė, nuobodulys, alkis, skausmas ir pan. Labiausiai tikėtina, kad mes mieliau nusiraminimo sieksime, vartodami pasirinktą narkotiką, nei išgyvensim intensyvų nepageidaujamą diskomfortą galvoje. Tai žmogiška, nes mes gyvename laikais, kai emocinis komfortas yra ypatingai aukštinamas, o kaip jo pasiekti – nėra instrukcijų.
Tiesa ta, kad vidinė Ramybė reikalauja priimti save visą, su visais trūkumais
Išmintingieji budistai, akcentuoja besąlygiškos meilės sau ugdymą.
Priklausomi asmenys, kurie išmoksta sąveikauti su savo priklausomybe per gilesnį savęs priėmimą, tampa sąmoningesni ir akylesni, todėl gali veiksmingai įsiklausyti į savo priklausomybę ir taip palaikyti su savimi vidinį dialogą.
Bėgimas nuo priklausomybės skatina ignoruoti poreikius, kurie turi būti tenkinami sveikomis priemonėmis. Tai tas pats, kas sakyti: „Man gerai su mano priklausomybe, nieko tokio“ arba „Man tiesiog patinka būti priklausomam!“. O juk, nė vienas iš mūsų, turinčių priklausomybę, niekada savo noru nepasirašytų tokiai kankynei.
Vis dėlto darbas su impulsyviais troškimais ir įsiklausymas, siekiant iššifruoti, koks poreikis liko nepatenkintas, yra labai svarbus siekiant emociškai užaugti, panaudojant tai, kas yra destruktyvu ir paverčiant tai kažkuo konstruktyviu. Sveikimas nuo priklausomybės yra dar viena savęs auginimo iki suaugusiojo, kuriuo mums lemta būti, forma.
Visi, ne tik priklausomi asmenys, turi užduotį subręsti emociškai. O aš visada sakiau, kad mes, metę gerti, turime išmokti paauglystėje praleistas pamokas.
Kodėl prasikeikimas arba neapykanta sau neduoda rezultatų?
Nes neapykanta ir savęs niekinimas visada duoda priešingą rezultatą.
Priklausomi asmenys, kurie lieka įstrigę juodoje mąstysenoje, kankinasi dėl kiekvienos pagundos, nes jie jos neanalizuoja. O paskui kankinasi dėl destruktyvaus elgesio, nes nesupranta jo reikšmės. Tokie žmonės paprastai ilgainiui nepasikeičia ir pasitenkina skausmingu cikliškai besikartojančiu elgesiu. Dažniausiai tai priima, kaip likimą.
kuo labiau aš savimi dygėjausi – tuo sunkiau man sekėsi susiimti į rankas. Neapykantos aktai prieš save pavirsdavo pasiteisinimais, kodėl aš nesu verta normalaus gyvenimo ir tarsi “įrodymais”, kad pokyčiai nėra įmanomi.
Užuot nekentus savęs už tai, kad jauti potraukį, išmok įsiklausyti į jį
Priimk troškimą vartoti, kaip normalų dalyką ir pasirink rūpinimąsi savimi. Tai reiškia, kad TU sąmoningai pasitrauki iš rizikingos situacijos ir paklausi savo „vidinio balso“, kokį poreikį reikia patenkinti brandžiu būdu. Jei pačiai (-am) nepavyksta ieškok išorinės paramos, konsultuokis su patikimais žmonėmis, kad būtų aiškiau, kaip nedelsiant įsikišti į vykstančius procesus. Nustačius, ką jauti ir kokį poreikį reikia patenkinti, apsupk save artimais, patikimais žmonėmis, o ne slėpkis ir kentėk vienatvėje. Kai tai imi daryti veiksmingai, pamažu tampi brandžiu suaugusiuoju, tenkinančiu savo poreikius per sveiką saviugdą.
Ši strategija paprasta, bet nelengva. Jai reikia visą gyvenimą save ruošti ir treniruoti, nepaisant to, kad dėl mūsų gyvenimų dinamikos, niekada nepasieksim tobulumo.
Ką man padovanojo priklausomybė?
Žinai, man atrodo, kad MES, grįžę iš tos labai tamsios ir baisios vietos, sugebame įžvelgti gyvenimo grožį ir imame jį žymiai labiau vertinti, kaip joks kitas normalus žmogus. Mes suprantame, kad laimingas gyvenimas nėra duotybė – tai kažkas tokio, ką turi užsidirbti. Kažkas tokio, kas neateina savaime. Tam turi atverti protą, įsileisti mintis, kurios yra svetimos, turi sunkiai dirbti ir praktikuoti tai, kas visiškai nelimpa.
Priklausomybė ir blaivi gyvensena, einanti po jos, yra fenomenalūs dalykai. Mes vienu metu, iki skausmo, trokštame gerti ir tuo pačiu trokštame negerti. Nenorime būti priklausomi, tačiau nenorime ir atsisakyti priklausomybės. Norime būti laisvi, bet tos laisvės bijome.
Rašant man net dreba širdis, nes aš vis dar negaliu pamiršti, kaip man buvo baisu mesti gerti.
Blaivi gyvensena buvo mano didžiausia baimė, su kuria man teko susikauti. Ir šiam neįtikėtinam poelgiui, reikėjo mano visos įmanomos jėgos, drąsos ir pasiaukojimo.
Ir iki kol aš nemečiau gerti – aš nežinojau, kad aš turiu tiek jėgos, kad aš galiu padaryti bet ką šiame gyvenime, o mano galimybėms nėra absoliučiai jokių ribų.
Kitas labai svarbus dalykas, kurį gavau metusi gerti – tai beveik iš kart, be didesnių pastangų, “susiremontavau” savivertę. Vietoj žmogaus, kurio nekenčiu, tapau žmogumi, kuriuo didžiuojuosi.
Ne, aš netapau tobulybė, tačiau aš suprantu, kad esu verta meilės, nepaisant savo netobulumo. Mes visi turime trūkumų, mes visi jų drovimės. Esmė tame, kad alkoholis tik paryškindavo mano trūkumus ir dar pridėdavo avansu, kad būtų ko gėdytis ir jaustis pašlemėkiškai.
Metus gerti, aš vėl pamėgau save.
IŠVADOS. Priklausomybės dovana: prakeikimas – ar palaiminimas?
Priklausomybė gali tapti palaiminimu tik tada, kai ji ima tarnauti, kaip motyvas keistis. Na gal ne motyvas, kiek priežastis. Ir tik tada, kai mes ją prisijaukiname, mes galime suprasti, jog be jos – mes greičiausiai niekada gyvenime nebūtumėm padarę dalykų, kuriuos mes turime padaryti, norėdami pajusti vidinę ramybę.
Priklausomybė nėra bausmė ar prakeikimas už kvailumą, ji labiau meilės stokos vaisius. Kaip Gabor Mate pasakytų: “Priklausomybė yra būdinga visiems per mažai mylėtiems vaikams” ir suaugus tas neišmylėtas vaikas vis dar gyvena mumyse. Esminis dalykas yra tas, kad blaivybė mums atneša progą išmokti pamilti save, imti rūpintis savimi ir save pastatyti į pirmą vietą šiame pasaulyje. Ne partnerį, ne vaikus, ne viršininką, ne visuomenę, ne kitus… o SAVE.
Juk AŠ esu tas vienintelis žmogus, kuris yra visada su manimi. Jis man yra svarbiausias. Nuo jo priklauso mano vidinė būsena, nuo jo gebėjimo rūpintis savo kūnu, priklauso mūsų buveinės būklė. Aš pati esu tas vienintelis žmogus, su kuriuo aš praleidžiu visą savo laiką. Todėl aš turiu būti pats geriausias savo draugas, išmokti save atjausti, būti dėkinga už viską ką man duoda kiekviena diena, saugoti save ir kurti gėrį savo gyvenime. Jei ne priklausomybė, aš niekada nebūčiau to suvokusi.
Aš esu mano namai ir priklausomybė mane į juos grąžino.
Priklausomybės dovana: tai, kad tu gauni galimybę tapti žmogumi, apie kurį nežinojai egzistuojant ir kuriuo visada turėjai būti, bet nesuteikei sau progos.
# prakeikimas # prakeikimas # prakeikimas
