Norint pasikeisti, būtina priklausomybėje „pasiekti dugną“ – tai dar vienas nebenaudingas mitas iš praėjusio amžiaus. Ši teorija kilusi iš Anoniminių Alkoholikų 12 žingsnių programos, kuri, kads ir kaip bebūtų apmaudu, yra bene svarbiausia dalis beveik visuose reabilitacijos centruose ir gydymo programose. Todėl nenuostabu, kad ši idėja yra ypač smarkiai įsišaknijusi mūsų suvokime ir yra tarsi nebylus pateisinimas, kodėl mes su priklausomais žmonėmis turime elgtis negailestingai, žiauriai ir skatiname „bausmių“ taikymą.
Kaip “dugno” samprata vystėsi istoriškai?
Visas prasidėjo 1935 metais, kai Bilas Vilsonas, patyręs dievišką nušvitimą, suprato, kad turi padėti kitiems alkoholikams, jog pats sugebėtų išlikti blaivus. Vienos verslo kelionės metu, jis susipažino su ypač sunkiai priklausomu nuo alkoholio gydytoju Bobu Smitu ir po šešias valandas trukusio pokalbio jis jį įkalbėjo suteikti šansą blaivybei. Ši pažintis amžiams pakeitė amerikiečių ir viso pasaulio požiūrį į priklausomybę.
Iki kol buvo sukurta 12 žingsnių programa šie du vyrai savo gyvenimuose dėl alkoholio vartojimo prarado beveik viską. Bilas prardo maklerio darbą, apsigyveno pas savo uošvius ir buvo daug kartų paguldytas ligoninėn detoksikacijai. Bobo gėrimo karjera buvo labai panaši. Visi pirmieji AA nariai turėjo labai panašias istorijas. Tam kad apibūdinti jų gėrimo sukeltų problemų lygį ir buvo sukurtas terminas „pasiekti dugną“ (Rock bottom engl. – dugno apačia). Tačiau labai greit AA nariai suprato, kad šis terminas nėra visai tikslus.
Ankstyvojoje AA literatūroje galima atrasti, kad augant organizacijai, ją papildė daugybe sėkmingų narių, kurie ženkliai skyrėsi nuo jų įkūrėjų. Jie vis dar turėjo prestižinius darbus, po dvi mašinas garažuose, veiduose nebuvo gėrimo ženklų, taip pat gretas papildė daug jaunų žmonių, kurie buvo geriausiu atveju tik potencialūs alkoholikai. Todėl norint išgelbėti reikalavimą „pasiekti dugną“ siekiant blaivybės buvo griebtasi retorinio triuko. Jie tai pavadino „dugno pakėlimu“.
Imta svarstyti, kad galbūt kai kuriais atvejais, narkomanai ir alkoholikai sustoja, kol liga neįsibėgėja ir pradėta teigti, kad šie žmonės turi „aukštesnį dugną“. Ir tai leidžia jiems įžvelgti pasitraukimo logiškumą prieš prarandant šeimą ir namus. Vis dėlto likusiems, turintiems „žemą dugną“, pasveikimas vis dar laikomas neįmanomu, kol neatsitiko tiek daug neigiamų pasekmių, kad alkoholikai ir kiti narkomanai nebegali neigti savo „bejėgiškumo“, o tai yra pirmasis AA žingsnis („Pripažinome, kad tapome bejėgiai prieš alkoholį – kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“).
Taigi žvelgiant iš šios perspektyvos, kuo mes blogiau elgsimės su priklausomais žmonėmis, tuo labiau jie bus „arčiau dugno“ ir dėl to sieks blaivumo.
Kuo žemiau jie kris, tuo užtikrinčiau atmerks akis. Ir žinoma atvirkščiai „kuo daugiau jiems skirsime gerumo ir rūpesčio“ – tuo mažiau šansų, jog jie norės mesti gerti. Mes kuo puikiausiai galime matyti, kaip šis požiūris yra giliai šaknis įleidęs į mūsų teismų ir medicinos sistemą. Visi ginantieji narkotikų kriminalizavimą iš esmės gina poziciją, kad tik tada, kai sužlugdysime vartojančiųjų gyvenimus, tik tada galime tikėtis pokyčių. Nepaisant to, kad šimtai reikšmingų tyrimų atskleidžia visiškai kitokią tiesą. Empatiški ir įgalinantys metodai yra kur kas efektyvesni, negu gydymas grįstas konfrontacija, menkinimu ir bejėgiškumo akcentavimu.
Kas vis tik negerai su tuo “pasiekti dugną”?
„Dugnas“ yra labai subjektyvi sąvoka. Nėra jokio būdo nustatyti kurie žmonės teisingus sprendimus priima nepasiekę to žemiausio dugno, o kuriems reikia pačių didžiausių neigiamų pasekmių, jog jie atsibustų suvokę, jo reikia keisti savo gyvenimą.
Kitas įdomus aspektas, kad įvertinti ar priklausomas žmogus pasiekė dugną, mes galime tik po jo mirties, nes kiekvienas atkrytis reiškia, kad dugnas vis dar nėra pasiektas. Tarkim, mes galime galvoti, kad prarasti vaikus mums yra dugnas. Praradus juos mes susiimam ir bandom gyventi blaiviai. Per penkerius metus blaivybės mes susigyvenam su savo netektimi, užsimirštame, ir „atsitinka gyvenimas“ , t.y. atkrytis. Ir tada mes vėl ieškome kažko klaikaus, kas priverstų mus permastyti savo elgesį. Ir taip iki mirties… niekada nėra aišku kada jau tas dugnas bus paskutinis. Yra šaltinių kuriuose skelbiama, kad žmogui reikia nuo 8 iki 33 kartų bandyti mesti, kol jis galutinai liaujasi piktnaudžiavęs narkotinėmis medžiagomis (tame tarpe ir alkoholiu).
Kiekvieno žmogaus priklausomybė yra unikali, todėl ir kelias iš jos yra unikalus. Kas vienam gali būti „dugnas“, kitam gali būti įprasta kasdienio gyvenimo dalis, o trečiam „dugno“ paieškos pasibaigs mirtimi.
Neaiškios „dugno“ ribos yra pinklės ir priklausomo asmens artimiesiems. Jei jie tiki, kad bausdami artimaji privers greičiau pajausti tą „dugną“ – jie rizikuoja išgyventi nuolatinį nusivylimą, kaskart kai paaiškėja, kad artimajam naujas dugnas visai nėra dugnas. Ir mes galime tik įsivaizduoti, su kokia kalte turi gyventi tėvai, kurie sukūrė savo vaikui pragarą žemėje, o šis neatlaikęs ima ir nusižudo landynėje.
Statistika taip pat byloja, kad žymiai daugiau žmonių sugeba sugrįžti į normalų gyvenimą, jei jie nepasiekia jokio dugno.
Iš tikro, kuo daugiau žmogus turi „socialinio kapitalo“, t.y. karjera, šeima, ryšiai – tuo didesnė tikimybė, kad jis priims sprendimą mesti vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Jeigu tektų lažintis, dėl to kuris turi daugiau šansų nugalėti priklausomybę, ar slystantis žemyn teisėjas ar prie konteinerio maisto besiieškantis benamis –esu įsitikinusi, kad visi statymai būtų ant teisėjo. Juk tai yra visiškai akivaizdu ir visiškai logiška, kad benamio motyvacija keistis yra žemiau grindjuosčių.
išvada
Tai yra viso labo mano nuomonė. Terminas „pasiekti dugną“ visada buvo ir yra naudojamas pateisinti ypatingai žemą Anoniminių Alkoholikų programos sėkmės koeficientą, kuris siekia viso labo 5-8%. Vietoj to, kad pripažinti, jog 12 žingsnių programa yra labai netobula ir tinkama tik labai mažam žmonių ratui, jie kaltę permeta patiems nariams. Suprask, žmogau, jei tu lankei AA ir „atkritai“ – vadinasi „tu dar nepasiekei dugno“, „tu dar nepasiruošęs blaivybei“ arba dar blogiau „tu dar ne pakankamai nusivažiavęs“ jog programa tau būtų veiksminga. O tai reiškia, kad paklydusiai sielai uždegama žalia šviesa toliau gerti, nes juk „tu dar nepakankamai alkoholikas“ ir turi dar kur „tobulėti“.
Idėja, kad norint pasikeisti, būtina priklausomybėje „pasiekti dugną“ turi būti visiškai pamiršta. Ji yra labai mistifikuota, klaidinanti ir nėra jokių mokslu grįstų įrodymų, kad tai išties yra teisingas požiūris. Visi vartojantys alkoholį ar narkotines medžiagas matuojasi savo gėrimo problematiškumą pagal „dugno“ matą, tikėdami, kad „aš esu normalus geriantysis – nes dar nepasiekiau dugno, man dar ne taip blogai, kaip kaimynui iš trečio aukšto“. Kai tuo tarpu, savo gėrimo problematiškumą mes turime vertinti vienu paprastu klausimu: “ar mano vartojimas padeda tapti man tokiu žmogumi kokiu aš visada svajojau?“.
