Atjautos galia – vis dar, kol kas, niekieno žemė.
Dar visai neseniai priklausomų žmonių motyvacija keistis buvo vertinama juodai arba baltai: Arba jis pasiruošęs keistis, arba ne. Žmonėms, kurie neturi motyvacijos keistis, buvo sakoma, kad jie turi sugrįžti gydytis, kai bus „pasiruošę“. Tuo tarpu šeimos nariams buvo liepiama „atsiskirti” nes jie nieko negali padaryti, kol jų mylimas žmogus nebus pasiruošęs pokyčiams. Galbūt netgi tau buvo pasakyta, kad geriausias būdas padėti nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomam partneriui – nepadėti. O jei esi žmogus, kuris turi kopriklausomybės požymių, greičiausiai buvo pasakyta „atsiskirti su meile“ arba praktikuoti „griežtą meilę“. Pasėkoje to, tu ėmei nerimauti, jog padarius ką nors malonaus dėl savo artimojo „įgalinsi“ jo destruktyvų elgesį.
„Aš tai vadinu „veiksmų stabdymo“ mitu“, – sako Debra Jay, intervencijų specialistė, lektorė ir knygos „A Family’s Guide to Intervention“ autorė. „Jie sako, kad negalima padėti alkoholikui, kol jis pats nenori pagalbos. Taigi šeimoms pasakoma: Atsitraukite ir leiskite, kad priklausomybė per jūsų šeimą pervažiuotų, kaip krovininis traukinys. Nėra nieko ką jūs galite padaryti.”
Turbūt nereikia sakyti iš kur kilo ši ideologija. Taip iš AA ir Al-Anon.
Toks požiūris palieka gydytojams, taip pat šeimos nariams tik dvi galimybes: pasyviai laukti, kol asmuo pats įgis tą motyvaciją, arba agresyviai reikalauti pokyčių, dažnai konfrontuojant.
Tačiau šiandien priklausomybių ekspertai šią idėją apverčia aukštyn kojomis. Dabar yra sakoma: „Jei negalima padėti alkoholikui, kol jis pats nenori pagalbos, tai kas jį priverstų norėti pagalbos?“ . Ir tai atveria duris galimybėms.
Iš kur šaknys auga?
Iš CRAFT. Tai yra moksliškai pagrįstas metodas, kuris yra skirtas padėti piktnaudžiaujančiųjų psichoaktyviosiomis medžiagomis asmenų šeimoms.
CRAFT buvo pradėtas taikyti 1970 metais. Ilinojaus mokslininkų grupė, vadovaujama elgesio psichologo Natano Azrino, sukūrė tai, kas šiuo metu laikoma veiksmingiausia priemone dirbant su priklausomais asmenimis. Savo tyrimų metu jie atrado, kad šeimos dalyvavimas yra esminis sėkmingų pokyčių veiksnys. Dr. Robertas J. Meyersas (vienas iš pirminės Ilinojaus grupės narių) išplėtė CRA metodą, įtraukdamas į jį darbą su šeimomis, kai jų artimas žmogus atsisako pagalbos, ir pavadino jį CRAFT. Persikėlęs į Naujosios Meksikos universiteto Alkoholizmo, piktnaudžiavimo medžiagomis ir priklausomybių centrą (CASAA), Meyersas atliko tolesnius mokslinius tyrimus ir klinikinius bandymus (kartu su dr. Jane Ellen Smith). Dabar jų darbas pateikė daugybę įrodymų, kad, turėdama tinkamas priemones, šeima gali pasiekti reikšmingų pokyčių.
CRAFT moko, kad nors mes negalime pakeisti priklausomo artimojo, galime pasikeisti patys taip, kad tai būtų naudinga jam ir santykiams su juo bei žymiai pagerintų jo pokyčių galimybes. Apie daugiau CRAFT strategijų rašiau jau anksčiau, tačiau šiandien labiau rašysiu apie santykius grįstus užuojauta ir bendradarbiavimu, vietoj konfrontacijos ir konfliktų.
Užuojauta yra galingiausia priemonė, kurią turime, kai kalbame apie priklausomybę.
Viskas ko reikia mūsų priklausomam artimajam – atjauta. O mes jos tikrai turime, nes ji turi biologinį pagrindą smegenyse ir kūne, t.y. ji yra mūsų prigimtyje. Mes esame sutverti jautriai reaguoti į kitų poreikius.
Emorio universiteto neurologų Džeimso Rilingo ir Gregorio Bernso atlikto tyrimo metu dalyviams buvo suteikta galimybė padėti kitam žmogui, o jų smegenų veikla buvo tyrinėjama. Jie nustatė, kad padedant kitiems suaktyvėja tos smegenų dalys, kurios įsijungia, kai žmonės gauna atlygį ar patiria malonumą. Kitaip tariant, pagalba kitiems teikia tokį patį malonumą, kokį patiriame tenkindami asmeninius troškimus.
Kitos kūno sistemos (nervų sistemos) reakcija taip pat rodo biologinį užuojautos pagrindą. Mūsų nervų sistema atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant mūsų kraujotaką ir kvėpavimą. Kai jaučiame grėsmę, paprastai padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, taip ruošdamiesi pasipriešinti arba bėgti nuo grėsmės. Tačiau kai jaučiame užuojautą kitiems, mūsų širdies ritmas sulėtėja, todėl esame pasiruošę ne kovoti ar bėgti, bet prieiti ir nuraminti. Kitaip tariant, mokslas rodo, kad atjauta kitiems iš tikrųjų yra naudinga mums patiems. Ji mus ramina.
Per pastaruosius trisdešimt metų psichologijos mokslas ir žmogaus smegenų tyrimai užuojautą, rūpestį ir kitą prosocialų elgesį iškėlė į pirmą vietą mūsų gerovės ir psichinės sveikatos raidoje.
Pastaruoju metu daugelio mokslininkų darbai atskleidė, kad kitų žmonių gerumas, parama, padrąsinimas ir užuojauta turi didžiulę įtaką mūsų smegenų ir kūno vystymuisi ir funkcionavimui.
Atjautos galia
Užuojauta ypač veiksminga kovojant su gėda, kuri glaudžiai susijusi su priklausomybe. Dauguma, o gal net visi žmonės, kurie piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis, jaučia gėdą, kylančią arba iš vaikystės įvykių, arba iš reakcijos į jų priklausomybę sukeliantį elgesį, o neretai ir iš vieno, ir iš kito.
Pasirodo, užuojauta yra vienintelis priešnuodis gėdai – vienintelis dalykas, galintis neutralizuoti gėdos ir stigmos nuodus.
Žodis „užuojauta“ kilęs iš lotynų kalbos: com (su) ir pati (kentėti). Kai reiškiame žmogui tikrą užuojautą, mes „kenčiame su juo“, t. y. prisijungiame prie jo kančios. Gebėdami atjausti artimąjį, mes:
1. Pripažįstame jo kančią. Vienas iš stipriausių žmonių poreikių – būti matomam. Tai ypač aktualu tiems, kurie dėl vaikystėje patirtos nepriežiūros ir prievartos dažnai jautėsi nematomi savo šeimose.
2. Mes jį girdime.
3. Mes suprantame jį ir jo patirtį. Pripažįstame jo kančią ir jo teisę išreikšti savo skausmą, liūdesį, baimę, pyktį ar bet kokią kitą dėl tos kančios kilusią emociją. Neneigiame, nemenkiname ir neignoruojame tos kančios, prie ko asmenys, turintys problemų dėl piktnaudžiavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis, galėjo būti pripratę vaikystėje.
4. Leidžiame jams žinoti, kad jis mums rūpi kaip žmogus – kad mums rūpi, jog jis kentėjo praeityje ir tebekenčia. Žmogiškumas yra prioritetas.
Dr. Kristin Neff, atjautos tyrinėtoja, apibrėžia užuojautą kaip gebėjimą atpažinti kančią, jaustis dėl jos sujaudintam ir elgtis geranoriškai. Savo novatoriškuose darbuose K. Neff pabrėžia, kad užuojauta nereiškia, jog reikia pateisinti žalingą elgesį, užuojauta veikiau reiškia, kad reikia sukurti erdvę kito žmogaus skausmui ir jo nesmerkti.
Išvados
Kai artimo žmogaus priklausomybė nuniokoja šeimą, natūralu jausti pyktį, nusivylimą ir apmaudą. Tačiau laikytis įsikibus šių emocijų, reikštų užstrigimą kančiose. Brené Brown pabrėžia, kad užuojauta gali būti galingas priešnuodis prieš apmaudą. „Užuojauta nėra santykis tarp gydančiojo ir sužeistojo. Tai santykis tarp lygiųjų“, – teigia Brown.
Šeimos nariams praktikuoti užuojautą gali reikšti, kad priklausomo asmens elgesį reikia vertinti kaip kančios simptomą, o ne sąmoningą bandymą pakenkti. Toks perspektyvos pakeitimas gali padėti atsikratyti nuoskaudos gniaužtų ir atverti duris atleidimui bei vidinei ramybei.
Kai aš nustojau į savo vyrą reaguoti su agresija ir pykčiu – mano pačios gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Streso mūsų namuose sumažėjo šviesmečiais. Pasikeitė viskas: mūsų bendravimas, mano požiūris, mano reakcijos į vyrą, atmosfera namuose. Būtent užuojauta, tapo tiltu į darnesnį santykį. Savo vyre aš nebeįžvelgiu jokio noro sugriauti mūsų šeimą, viską ką aš matau – tai labai kenčiantį žmogų, kuriam visiškai nereikia dar daugiau neapykantos.
,,Kai atveriame savo širdis sau ir kitiems, tai nereiškia, kad sutinkame su žalingu elgesiu – mes pasirenkame matyti giliau“.
Dr. Kristin Neff
# galia # galia # galia # galia # galia # galia
