Niekas nenori pašyti pagalbos, kai ateina supratimas, jog vis tik, kad ir kiek besistengtum, priklausomybė yra už tave stipresnė ir niekaip nepaleidžia. Aš niekada nepamiršiu dienos, kai pirmą kartą kreipiausi pas gydytoją, jog man padėtų. Gėda, baimė, kaltė ir pažeminimas mane plikyte plikė, o žodžiai “atvažiavau užsikoduoti” vos girdimai prasiskverbė pro mano lūpas ir medicininę kaukę.
Tiesa, prieš tai, vizitą klinikoje atšaukiau du kartus prisimelavusi, kad susirgo vaikas.
Aš manau, kad baimė ar net negalėjimas prašyti pagalbos, yra susijusi su mūsų visų viduje esančiu EGO.
Visų pirma jis mums sako, kad mes patys viską galim sutvarkyti. Visų antra jis mums nuolat primena, kad “tu negali būti pažeidžiamas ir pripažinti klydus ar, kad esi puolęs”. Ir žinoma, didžiulė stigmos baimė, nes esi įsitikinęs, kad iš klinikos tu jau išeisi nebe žmogus, o “alkoholikas”.
Bet žinai ką? Pagalbos prašymas visai nebūtinai reiškia skambutį gydytojui ar pirmas AA susitikimas. Tai gali įvykti ant tavo namų sofos, kai tu pirmą kartą sau ir savo partneriui ar mamai garsiai pasakai:“aš nebegaliu, reikia kažką daryti” arba tiesiog “kaip galvoji, ar aš nebekontroliuoju savo gėrimo?”. Taip pat, tai gali būti skambutis draugui, kuris jau kurį laiką yra blaivus ir pasiteiravimas, kaip jam tai pavyko. Arba paprasčiausiai imti googlinti tau rūpimus klausimus ir ieškoti, kas tau tiktų labiausiai.
Paprašyti pagalbos reikia labai daug drąsos
Prašyti pagalbos visiškai nėra silpnumo požymis, atvirkščiai – tai gali būti drąsiausias dalykas, kurį tu gali padaryti savo gyvenime. Man atrodė labai baisus dalykas, kai reikėjo į šį pasaulį išgimdyti žmogų ir apsišikti prieš akušerę. Bet dar baisiau buvo pakelti telefono ragelį ir užsiregistruoti pas psichiatrą.
Aš tai atidėliojau mėnesių mėnesiais ir tam prireikė visos mano turimos drąsos ir dar skolintos avansu.
Drąsos reikia tam, kad perliptum savo išdidumą ir sugebėtum apsinuoginti savo pažeidžiamumą. Nei vienas iš mūsų nemėgsta klysti.
Įsileisti kitą žmogų į savo vidų – savimi pasitikėjimo ženklas.
Čia tas atvejis, kai tu žinai, kad tu susitvarkysi su bet kokia situacija ir bet kokia reakcija. Žmonėms, kurie turi menką savivertę, dažnai prašyti pagalbos yra tiesiog neįmanoma, nes jie nuolat galvoja: “ką apie mane pagalvos žmonės?” arba “o jeigu man pasakys NE?”. Gerai save vertinantis žmogus, nebijo nei neigiamų atsakymų nei neigiamų reakcijų.
Susitaikyk su savimi
Tu labai sau padėtum, jeigu atleistum sau ir pripažintum, kad dabar, prie visų savo turimų tapatybių (brolis, žmona, bendradarbis, studentas, mama ir t.t.) tu turi dar vieną: esi žmogus, kuriam kelią perbėgo priklausomybė.
Aš suprantu, kad tave labai jaudina su psichihikos sveikatos problemomis, ypač priklausomybėmis, siejamos etiketės. Greičiausiai baiminiesi, kad žmonės ims galvoti, jog esi nusikaltėlis, neturtingas, kad esi amoralus, nepatikimas, silpnavalis ir t.t. Tai kyla iš to, kad greičiausiai taip galvoji apie kitus žmones. Bet pažiūrėk į mane – negalėtum man pritaikyti nei vieno iš tų baisių žodžių. O aš vis tiek turėjau nuleisti galvą ir pripažinti, kad kažkur kažką praleidau ir įklimpau.
Kad ir kaip bebūtų, tu turi susitaikyti su ta mintimi, kad tu susiduri su šiais unikaliais iššūkiais ir kad tavęs laukia be galo įkvepianti, transformuojanti ir nepakartojama kelionė.
Žmonės reaguoja daug geriau nei tu galvoji
Tau gali atrodyti, kad tavo artimieji nieko neįtaria apie tavo problemas, nors iš tikro jie greičiausiai tiesiog nežino, kaip prie tavęs prieiti tavęs neįžeidžiant, arba atvirkščiai – jiems tavęs gana jau iki skausmo ir jie tavęs nekenčia.
Netgi aš šiandien save pagavau, mintyse liejant tulžį ant savo vyro, kad jis per šventes buvo visiškas ****** ir pasižadėjau sau, kad kitais metais švenčių kartu nešvęsime, nes man visko tiesiog per daug, per daug liūdesio ir nusivylimo. Ir atrodo taip pykau, taip pykau ir dabar dar kažkiek pykstu… bet žinau, jei jis ateitų ir man pasakytų “atleisk man, aš idiotas, sukeliu tau tiek skausmo – padėk man” – apsiverkčiau iš palengvėjimo. Kad ir ką jis bedarytų, kad ir kaip giliai kristų, net jei mes kartu nebegyventumėm ir būtumėm išsibarstę savo jausmus – aš jam atidaryčiau duris ir ištiesčiau ranką.
Visi žmonės nori padėti savo artimiesiems, kuriuos pasigavo priklausomybė.
Visi specialistai, visi administratoriai, visi gydytojai, visos paramos grupės tave, visą tokį persigandusį ir nežinantį ką daryti, apglėbs rūpesčiu ir pasistengs nukreipti tinkama linkme.
Neįtikinėk savęs: “aš pats galiu mesti”
Taip, aš tikiu, kad dalis žmonių savyje turi jėgos ir gudrumo, jog jiems pavyktų mesti gerti ar vartoti kitas psichiką veikiančias medžiagas. Ir gal būt tu galvoji, kad būtent toks žmogus ir esi. Žinok, kad kai mums tenka išgyventi ypač tamsius laikus, mums reikia ryšio su kitais. Mums reikia, kad kas nors kitas mums pasakytų: taip, aš irgi ten buvau, ir taip, tu gali tai padaryti.
Mums reikia žinoti, kad nesame vieni ir kad nesame kitokie ar blogi. Kreipdamasis pagalbos – tau bus patvirtinta, kad tu gali pasikeisti.
Na, nebent tai bus tokia pat nekompetentinga psichiatrė, kuri papuolė man ir pasakė: “Genetika nulėmė, kad tu geri. Čia visam gyvenimui”. Bet apie tai kitą kartą…
Būk sąžiningas ir atviras
Kai klausimas liečia mūsų klaidas ar asmenybę, mes esame linkę viską padailinti. Priklausomybė labai gerai moka save ginti. Žinok, dabar yra tas metas, kuomet tu tiesiog privalai pasisakyti viską kaip yra, nes tik išsakyti gėdingiausi dalykai padės tau išsivaduoti iš gėdos. Gėda veši tavo užsisklendime.
Bet ir pats turbūt supranti, kad jeigu tu pasakosi žmonėm “aš kartais išgeriu daugiau negu norėčiau”, kai realybėje tai vyksta absoliučiai kiekvieną kartą, visai tikėtina, kad gali gauti lakonišką atsakymą :“nesinervuok, seniuk, mes visi kartais padauginam”. Ir tai ne tik kad niekur nenuves, bet ir patvirtins, kad tu gali toliau gerti.
Parašyk laišką
Sugalvok kažką, kas tau yra labai artimas ir parašyk jam viską, kaip tau jaučiasi ir matosi. Rašymas suteikia galimybę sudėlioti mintis taip, kad jos būtų prasmingos ir logiškos. Taip sau suteiksi galimybę pažiūrėti iš šalies į savo situaciją.
Laiško gali niekam neišsiųsti arba atvirkščiai – išsiųsk. Dažnai laišką parašyti žymiai lengviau nei išsikalbėti akis į akį, o paspaudus mygtuką “siųsti” kelio jau atgal nebebus.
Išvados
Niekada nevėlu tapti blaiviam – nesvarbu, kas nutiko praeityje, kiek kartų galbūt atkritai, kaip siaubingai gyvenai. Kelkis, susirask tą, kuris tave palaikytų ir pasakyki, kad tau reikia pagalbos. Būtent tai ir yra sėkmingo gydymo esmė: leisti, kad tau padėtų. Atmink, tai nėra gėdinga – tai daugiausiai drąsos reikalaujantis dalykas tavo gyvenime. Žmonės miršta nuo gėrimo, nes yra paprasčiausi bailiai. Bijo pripažinti, bijo išeiti iš komforto zonos, bijo kad jiems nepavyks, bijo kad jų nesupras ir pasmerks.
Priklausomybė nėra ta kova, kurią tu gali laimėti viena (-s).
Žinok, aš tūkstančius kartų miriau iš gėdos dėl savo gėrimo – ir nei vieno karto taip nesijaučiau dėl blaivaus gyvenimo. Tai negali būti prastas pasirinkimas.
Būk pakankamai stiprus, kad galėtum kovoti vienas. Pakankamai išmintingas, kad žinotum, kada tau jau reikia pagalbos ir pakankamai drąsus, kad jos paprašytum.
# priklausomybė
