Nueitas labai ilgas kelias iš tamsių laikų, kuomet priklausomybė buvo kildinama iš moralės ir valios stokos arba dar blogiau – charakterio netobulumo. Šiandien šaknis įtvirtina idėja, kad priklausomybės nuo tam tikrų medžiagų ar nuotaiką veikiančių užsiėmimų yra sutrikimai, kurie tikrai nėra nepagydomos visą gyvenimą trunkančios ligos ir šiuolaikinė medicina yra visiškai pajėgi spręsti šį klausimą. Tačiau šiandieninė narkotikų kontrolė ir visuomeninė nuomonė apie narkotikus vis dar smarkiai veikiama mitų ir šimtai skirtingų sampratų.

Vienas iš labiausiai žalingų yra moksliškai nepagrįstas įsitikinimas, kad narkotinių medžiagų vartojimas nulemia nuolatinius tyčinius asocialius ar deviantinius priklausomo žmogaus gyvenimo pasirinkimus. Šis įsitikinimas prisideda prie nuolatinio narkotikų vartojimo ir priklausomybės kriminalizavimo. Deja, vyriausybės ir teisėsaugos institucijos nesupranta, o gal ir nenori suprasti, kad priklausomybes reikia gydyti, o ne bausti ir visiškai ignoruoja dabar plačiai priimtą mokslinį požiūrį, kad priklausomybės yra sveikatos problema, o ne nusikaltimas.

Nors galėčiau apie tai kalbėti valandų valandas, aš noriu išskirti keletą aspektų, kodėl baudžiamasis įstatymas yra labiau žalingas, negu naudingas:

BAUSMĖ gali laikinai pristabdyti žalingą elgesį, tačiau pačios problemos iš kurios ir kyla tas žalingas elgesys visiškai nesprendžia.

Atvirkščiai – dažniausiu atveju dar labiau pablogina. Kadangi priklausomybė reiškia, jog žmogus išgyvena asmeninę savo gyvenimo katastrofą – įkalinimas tik dar labiau sustiprina atstumtumo ir nereikalingumo jausmą, o grįžus iš jo, integracija į visuomeninį gyvenimą yra beveik nebeįmanoma. Iš praktikos yra aiškiai matoma, kad žmonės grįžę iš įkalinimo įstaigų žymiai dažniau miršta nuo perdozavimo, taip pat ženkliai išauga suvartojamų medžiagų kiekis.

Vienas iš kriterijų pagal kurį yra nustatoma priklausomybė vienai ar kitai medžiagai, yra tas, kad žmogus ją vartoja nepaisydamas jokių asmeninių, dažnai labai reikšmingų, pasekmių. Tarkim jis neteko teisės vairuoti, neteko darbo, jį apleido šeima, jis neteko namų arba jam smarkiai pašlijo sveikata. Akivaizdu, kad jeigu tokios tragiškos neigiamos pasekmės darytų kokią nors įtaką apsisprendimui vartoti ar ne – žmogus susiimtų ir taptų blaivus. Baudžiamasis įstatymas neveikia, niekada neveikė ir neveiks.

Statistika byloja, jog 68% nuteistųjų į įkalinimo įstaigas sugrįžta per pirmus 3 metus po paleidimo. Per penkerius net 77%. Ir tai visai nereiškia, kad 13% „pasitaisė“. Labiau tikėtina, kad jie išmoko gudriau elgtis.

Atlikta dešimtys labai plataus masto tyrimų, kurios galėčiau aprašyti, tačiau taupant visų mūsų laiką, galiu apibendrinti išvadas:

• Narkotikus vartojantieji į bausmes reaguoja ne taip kaip visi kiti žmonės. Jų atlygio sistema smegenyse veikia kitaip – jie gaunamą naudą vertina labiau negu bausmę, t.y. jiems vistiek „apsimoka“ vartoti. Mes galim jiems rankas nukapoti ir jiems vistiek smegenys siųs signalą, kad varojamos medžiagos teikiama nauda yra to verta.
• Amerikiečiai, kanadiečiai ar britai atlikę tyrimus nerado jokios sąsajos tarp bausmės griežtumo ir narkotikų vartojimo. Netgi atvirkščiai – amerikiečiai turi pačia griežčiausią narkotikų kontrolės sistemą pasaulyje ir tuo pačiu yra lentelės viršuje pagal priklausomų asmenų skaičių.
• Kanadiečiai ir britai atlikę didelės apimties tyrimą, padarė išvadą, kad jaunuoliai, kurie buvo pričiupti vartojantys narkotikus ir uždaryti į įkalinimo įstaigas, beveik 40 kartų dažniau buvo linkę nusikalsti ateityje, palyginus su tais jaunuoliais, kurie nebuvo įkalinti.
• Na o galų gale, JAV mokslininkų tyrimai atskleidė, kad vieno dolerio investicija į priklausomybės gydymą leidžia sutaupyti apytiksliai septynis dolerius mokesčių mokėtojams. Sumažėja įkalinimo kaštai, mažiau pinigų išleidžiama sveikatos priežiūrai ir išleidžiama mažiau pinigų, žalai, kurią padaro priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, ištaisyti. Kalėjimai yra daugiau ar mažiau tik labai brangus būdas priglausti narkotikų vartotojus (vieno kalinio išlaikymas per metus kainuoja 5 800 EUR), be jokios prasmės įkišant juos į kamerą keleriems metams, pamirštant, o vėliau tiesiog vėl su jais susiduriant teismo salėje.

STIGMA.

Nors požiūris į narkotikų, ypač tokių, kaip kanapės, vartojimą per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė, daugumos narkotikų vartojimas ir turėjimas vis dar baudžiamas. O baudimas reiškia, kad žmones vartojančius narkotikus mes laikome nusikaltėliais. Šis požiūris nulemia šių žmonių stigmatizavimą ir sukuria nematomą sieną tarp medicinos, kuri ypač veiksmingai gali išspręsti priklausomybės problemas ir tarp žmogaus, kuris kenčia nuo jos.

Priklausomų žmonių stigmatizavimas nulemia tai, kad tik 18% (6 % priklausomų nuo alkoholio) visų priklausomų asmenų yra gydomi. Baudžiamasis įstatymas ne tik apriboja galimybes priklausomiems asmenims kreiptis pagalbos į medikus, tačiau ir drastiškai sumenkina teikiamos pagalbos kokybę.

Priklausomybėmis sergančiais žmonėmis, ypač švirkščiamaisiais narkotikais, dažnai nepasitikima. Kai jie kreipiasi pagalbos į skubios pagalbos skyrius ar lankosi pas kitus paslaugų teikėjus, su jais dažnai elgiamasi žeminančiai ir nehumaniškai. O ir visi, kurie susiduria su šiais asmenimis, ar tai būtų medikas, ar policininkas, ar socialinis darbuotojas, dėl stigmatizuojančio požiūrio nesugeba ir nenori objektyviai nukreipti ten, kur jam būtų suteikta pilnavertė pagalba.

Dėl nusikalstamo pobūdžio, narkotikų vartojimas lemia ir tai, kad žmogus, dažnai kreipdamasis į medikus dėl pablogėjusios sveikatos, dažniausiai yra priverstas jam meluoti apie narkotikų vartojimą, kas priveda prie netikslingo gydymo.

VISUOMENĖS KLAIDINIMAS: Narkotinėms medžiagoms mes taikome dvigubus standartus.

Kriminalizuodami nelegalius narkotikus mes sukuriame bendruomenei iliuziją, kad alkoholis, kuris yra legalus, yra mažiau žalingas ir mažiau pavojingas. Kai realybė yra tokia, jog alkoholis yra didžiausią žalą visuomenei darantis narkotikas ir yra antras pagal žalos mastą pačiam vartojančiajam po heroino. Nuo alkoholio kasmet miršta tris kartus daugiau žmonių, negu nuo visų nelegalių narkotikų kartu sudėjus. Tačiau jis yra ne tik lengvai įsigyjamas parduotuvėse, bet dar ir reklamuojamas, kaip normalus ir savaime suprantamas dalykas. Dėl nelegalių narkotikų kriminalizavimo mes turime klaidingą narkotinių medžiagų skirstymą į „gerus“ ir „blogus“, kai realybėje jie yra visi visiškai vienodi.

Išvados

Aš šiugždu nedarau išvados, kad dabar „legalizuokim narkotikus“. Ne, jokie narkotikai, tame tarpe ir alkoholis, neturi būti legalūs, dėl savo žalingos prigimties. Be to, legalizuoti ir dekriminalizuoti yra dvi visiškai skirtingos sąvokos. Tačiau svarbu suprasti, kad mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame dalis žmonių, tam tikru metu ir tam tikroje vietoje išmoksta, kad narkotinės medžiagos yra „būdas būti“ arba „būdas išgyventi“. Joks žmogus niekada pats nepasirinko priklausomybės – ji jį užklupo nejučia, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikimas. Bausmė tikrai yra paskutinis dalykas, kuris galėtų jam padėti.

Vienintelė tikrai efektyvi priemonė yra švietimas, t.y. ugdymas. Dauguma mano klientų ištisais dešimtmečiais nesuvokė, ką priklausomybę sukeliančios medžiagos su jais darė ir galų gale padarė. Ir ugdyti reikia ne tik vartojančiuosius, o apskritai visą bendruomenę. Pradedant nuo tėvų, medikų ir baigiant ties teisėsauga ir pedagogais.

Kitos efektyvios priemonės tai narkotikų „dekriminalizavimas“, priklausomų asmenų įtraukimas į gydymo programas, sugrąžinimas ir įtraukimas į visuomeninį gyvenimą, besąlygiškas tokių žmonių palaikymas. Ir paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus aspektas, kad mes turime užsiimti nuosekliu nuomonės apie narkotines medžiagas ir priklausomybes keitimu.

Karas su narkotikais, pridengiamas baužiamaisiais įstatymais, yra visai ne karas prieš narkotikus. Tai karas prieš žmones. Tuos, kurie yra labiausiai pažeidžiami, atstumti ir nereikalingi.

Giedrė Šeputytė

dopamino.lt