Skubu iškart pasakyti, kad, mano nuomone, ne visi priklausomų asmenų artimieji, gali būti pavadinti kopriklausomais. Maža to, kai kurie specialistai mano, kad didesnė ar mažesnė kopriklausomybė yra būdinga beveik VISIEMS žmonėms. Ir ji visų pirma kyla ne iš santykių sų priklausomu artimuoju, o iš disfunkcinės vaikystės aplinkos, kurioje kopriklausomas asmuo augo. Šis įrašas bus toks, na, grynai mano teoriniai pamąstymai ir tu nebūtinai turi su jais sutikti, nes kopriklausomybės samprata mūsuose tikrai yra kiek kitokia, nei mano.
Kopriklausomybė – kas tai?
Į google paiešką įvedusi žodį kopriklausomybė, gaunu labai tradicinius paaiškinimus: Taip apibudinami šeimos narių santykiai su priklausomu asmeniu; Kopriklausomybė reiškia, kad aš esu paskendusi alkoholikų reikaluose; Kopriklausomybė – rimta problema, kamuojanti beveik visas šeimas, kuriose yra priklausomas žmogus ir t.t.
Šiandien, kopriklausomybė iš tikro neturi jokio labai konkretaus ir aiškaus apibrėžimo. Šis elgsenos modelis nėra įtrauktas į DSM-5 (psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą) ir tai reiškia, kad nėra galutinio kopriklausomybės ir jos simptomų paaiškinimo.
Bendrai kopriklausomiems asmenims trūksta savojo “aš” jausmo ir jie nepripažįsta savo prigimtinės vertės. Jie dažnai pasikliauja santykiais, kurie jiems suteikia tapatybės jausmą. Jie jaučiasi patogiai ar vertingai tik tada, kai atlieka pagalbininko, kitaip dar vadinamo gelbėtojo, vaidmenį. Jų santykiai dažniausiai yra vienašališki – t.y. jie tenkina kitų žmonių poreikius, tačiau jų pačių poreikiai nepatenkinami. Dažnai jie net nesuvokia, kad turi poreikių.
Kodėl kopriklausomybė taip smarkiai siejama su priklausomybe?
Specialistai jau labai senai ėmė įtarti, kad priklausomų asmenų šeimos nariams ir artimiesiems atsitinka kažkas keisto. Buvo pastebėta, kad jų fizinė, psichinė, emocinė ir dvasinė būsena yra panaši į priklausomų žmonių. Anksčiau juos vadindavo kooholikais, paraholikais, nealkoholikais, o nuo XXa. Aštuntojo dešimtmečio pabaigos juos imta vadinti Kopriklausomais.
Mokslininkai atlikę tyrimus su daugiau nei 10 000 šeimų, nustatė, kad 96 % asmenų gyvenančių su priklausomais asmenimis turi mažesnių ar didesnių kopriklausomybės išraiškų, tai gali pasireikšti jai ne veiksmais, tai mintimis. Todėl taip, tradiciškai laikoma, kad visi asmenys kurie turi priklausomus artimuosius yra ko-priklausomi. Šio tyrimo problema tame, kad jis buvo atliekama tik su priklausomų asmenų šeimomis. Ir tai yra beveik tas pats, kas pasakyti: “jog žmonės, kurie važinėja automobiliais – nesinaudoja visuomeniniu transportu.”
Bet kokiu atveju, mano nuomone, kopriklausomas elgesys yra pakankamai normali reakcija į nenormalų elgesį ar reiškinį, kaip čia nepavadinsi. Tai irgi yra įveikos būdas, arba būdas būti. Kaip tu gali būti abejingas, kai tavo artimas žmogus kenčia, kai tau atrodo, jog jis žlunga? O galų gale, net ir pats adekvačiausias žmogus santykiuose su žmogumi, kuris nuolat meluoja, šantažuoja, manipuliuoja, nuolatos paveda ir išduoda – vieną dieną anksčiau ar vėliau pasijaustų kuoktelėjęs.
žmogus gali būti kopriklausomas net jei ir neturi artimųjų priklausomų
Kaip ir minėjau, kad kopriklausomybę didesnę ar mažesnę, vienokios ar kitokios formos turi dauguma visų žmonių. Todėl dažnu atveju kopriklausomybę reiktų sieti ne su priklausomais artimaisiais, o tiesiog su pačiais mumis.
Kopriklausomybė yra vaikystės trauma grindžiamas sutrikimas – tai vaikystėje nesukurto saugaus ryšio su suaugusiuoju padarinys.
Mes iš prigimties esame labai prieraišūs. Mes tiesiog neišgyventumėme jei vos tik gimę neturėtumėme ryšio su kokiu tai asmeniu. Prisirišimo svarbą labai gerai iliustruoja labai įdomus yra Harlow eksperimentas. Jame dalyvauja beždžionės mažyliai ir jiems leidžiama rinktis tarp vielinės mamos kuri pamaitina ir tarp minkštos švelnios mamos. Visiškai visi mažyliai trumpai pavalgę arba net nevalgę, kads ir alkani, ėjo glaustis prie netikros minkštos mamos, tai yra rinkosi saugumą ir komfortą.
Jeigu vaikystėje tu neturėjai asmens su kuriuo galėtumei sukurti pilnavertį ryšį, t.y. pvz turėjai chroniškomis ligomis sergančius tėvus arba turinčius asmenybės, elgesio, vystymosi sutrikimus (pvz šeimoje buvo sergančių depresija, šizofrenija, bipoliniai sutrikimai ir t.t.), arba jeigu tėvai buvo priklausomi nuo narkotinių medžiagų, tame tarpe ir alkoholio, jei tėvai buvo atstumiantys, kritikuojantys, labai reiklūs arba šiuolaikiškai tariant – buvo toksiški tėvai – labai tikėtina, kad kopriklausoma ar ko priklausomas vis tik esi. Vaikui iki 5 metų gyvybiškai yra svarbu jaustis besąlygiškai mylimu. Jeigu vaikui nepavyksta sukurti pilnaverčio saugaus ryšio su stabilios psichikos globėju – jis tai išmoksta daryti savais būdais ir pasėkoje to – nesąmoningai ateityje renkasi būti su disfunkciniais asmenimis nes tik su tokiais moka naviguoti šiame pasaulyje.
Kopriklausomasis – tai žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito žmogaus elgesio ir jaučia smarkų norą tą elgesį kontroliuoti
Kopriklausomybės esmė yra susijusi ne su kitu asmeniu, ji susijusi su mumis, su tuo, kaip leidžiamės veikiami kito žmogaus elgesio ir kokiais būdais stengiamės tą kitą žmogų paveikti: perdėtu jaudinimusi, poreikiu kontroliuoti, perdėta pagalba, žema saviverte, pykčiu sau, savęs tramdymu, kaltės jausmu, ypatinga priklausomybe nuo keistų žmonių, susikoncentravimu į kitus, bendravimo ir intymiomis problemomis, savęs apleidimu, problemų neigimu, savo jausmų slopinimu, negebėjimu brėžti ribų, nepasitikėjimu savimi ir t.t.
Ir šis elgesys gali pasireikšti ne tik santykiuose su priklausomybių turinčiais žmonėmis, tačiau ir su narcisistinėmis asmenybėmis, despotišku viršininku, toksiška seserim ar tėvu ir t.t. Todėl kopriklausomybė visų pirma yra priklausomybė nuo santykių ir visiškai nesvarbu kas tas kitas žmogus.
Kodėl kopriklausomybė turi būti atskirta nuo priklausomybės?
Visų pirma, jei mes kopriklausomybę kildinam iš santykio su priklausomu asmenim – tai tarsi sako, kad jei mes nutrauksim tuos disfunkcinius santykius – sugrįšim į save. Tačiau tai yra netiesa.
Kopriklausomybė niekur nedingsta net jeigu mes gyvename vienui vieni.
Santykiai su priklausomybę turinčiu žmogumi tiesiog leido atsiskleisti kopriklausomybei visu gražumu, o ji pati tavyje greičiausiai buvo dar gerokai iki tų santykių atsiradimo. Senai aišku, kad kopriklausomi šeimos nariai turi su savimi dirbti atskirai, nepriklausomai nuo to ar jų partneriai renkasi blaivybę ar ne.
ką daryti, jei atpažinai save?
Pamastyk kaip stengiesi save kontroliuoti, kai esi greta asmenų, kurių pripažinimo ar priėmimo tau atrodo, kad reikia. Pamastyk, kaip dažnais tu susilaikai išreikšdama save pergyvendama, ką kiti apie tave pagalvos, kaip jie jausis ar ką pasakys. Ar jie supyks, ar jie bus mažiau malonūs tau, ar jie tave pasmerks? Nuolatinis galvojimas apie tai ką apie tave pagalvos kiti – neišugdytos savivertės atspindys, o nuolatinis pripažinimo siekimas (kad kažkas tave pagirtų, kad tau padėkotų, kad įvertintų ir panašiai) yra savotiška amžina vergystė. Blogiausia toje vergystėje yra tai, kad dažniausiai siekiama pripažinimo iš tų žmonių, kurie to yra neverti ir mums net nereikalingi. Kai tu tai imsi atpažinti – tada galima pradėti su tuo dirbti. Ko priklausomybė, kaip ir priklausomybė, yra išmoktas elgesys ir tai reiškia, kad galima senąjį elgesį pakeisti ir išmokti viską iš naujo.
kodėl rūpinimasis kitu nebūtinai yra korpiklausomybė
Jeigu tavo artimasis yra priklausomas ir tu labai nori jam padėti, tu juo rūpiniesi, ieškai jam pagalbos ir t.t. – visų pirma tu tai darai nes MYLI tą žmogų ir pats esi labai geras, atjaučiantis žmogus.
Įprastai, jeigu artimajam išlindo onkologinė liga – mes padarysime viską: rinksime lėšas ir net parduosime namus, vešime jį į kitas šalis, ieškosime pačių geriausių gydytojų, šamanų ir visokiausių inovatyvių metodų, kaip išsaugoti jam gyvenimą. Labai žmogiška yra dėti visas įmanomas pastangas, jog tavo artimasis pasijaustų geriau, kad mes su juo galėtumėm praleisti dar šiek tiek laiko kartu. Tačiau, kai kalba pasisuka apie priklausomybę, mes beveik akimirksniu žmonėms užkrauname nelanksčią ir bevertę etiketę – kopriklausomybė: Jeigu tu rūpiniesi alkoholiku- tu turi sutrikusią elgseną. Skaudu. Nemalonu. Jautiesi kaltas.
Mes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių labai normalų ir žmogišką elgesį paverčiame gėdingu sutrikimu. Švelniai tariant stigmatizuojame.
Todėl svarbiausia šioje vietoje atpažinti, ar tavo elgesys su artimuoju kyla iš nuoširdaus rūpesčio ar iš to, kad tavo savivertė priklauso nuo kito žmogaus elgesio.
Arba dar paprasčiau, jeigu tu 100% esi įsitikinęs arba įsitikinusi, kad tavo vaikystė buvo, kaip iš vadovėlio, kopriklausomas elgesys tau neturėtų būti būdingas.
Išvada
Suprantu, kad visas šitas kopriklausomybės reikalas yra labai sudėtingas. Viskas ko siekiau šiuo įrašu, tai atkreipti dėmesį į tai, jog kopriklausomybė kyla ne iš santykio su priklausomu žmogumi – ji kyla iš vaikystėje neišmoktų prieraišumo pamokų. Todėl, jeigu tu esi santykiuose su priklausomu asmeniu, neleisk niekam tuščiai svaidytis kopriklausomybės etiketėmis. Iš asmeninės patirties žinau, kaip tai greitai įvyksta. Mano vyras geria.
O jeigu tu jauti ir gal net žinai, jog esi kopriklausoma asmenybė, žinok, kad vaikystėje tu darei viską, kad išgyventum. Dabar tu esi suaugęs žmogus ir tau nebereikia kovoti už įvertininimą, pripažinimą, dėmesį ir meilę. Nepaisant tavo ankstesnės patirties, žinok, kad įmanoma užmegzti santykius, kuriuose kiekvieno poreikiai yra prioritetiniai ir abipusiai. Ir tai yra būtent tai, ko tu nusipelnei ir ko buvai nusipelnęs ar nusipelniusi visą savo gyvenimą.
