Kai aš nusprendžiau daugiau nebegerti, penktadieniai man tapo sunkiausia savaitės diena. Kaip ir dauguma pilkosios zonos geriančiųjų, aš puikiai sugebėdavau atsilaikyti negėrusi visas darbo dienas, tačiau penktadienio ryte kažkas galvoje klinkteldavo. Man nereikdavo labai smarkiai stengtis, kad pirmadieniniai pažadai daugiau nebegerti ar net pabandyti negerti kurį laiką, būtų nuspirti į neįgyvendintų pažadų kambarėlį esantį mano smegenyse. Paprasčiausiai sau pasakydavau: “Aj, kitą savaitgalį” arba “aš to nusipelniau – šiandien, labiau negu bet kada nors anksčiau”. O sekmadienį ryte vis savęs klausiau: po velnių, kodėl taip lengva save įkalbėti atkristi?
pernelyg lengva…
Greičiausiai tau labai gerai žinomos visos tos sabotažinės mintys: “Nusipirksiu butelį, kad būtų. Mažu ką.” “Niekas nesužinos.“, “Galiu pradėti iš naujo pirmadienį.“, “Man taip to reikia.“. “Kokia viso to prasmė?“. “Juk savaitgalis.” “Aš viską kontroliuoju, išgersiu tik taurę.” “Buvo sunki diena, savaitė“, “Visi geria, o aš…“, “Man reikalinga pertauka mano nebegėrimo projekte” ir t.t.
Nesvarbu, kaip stipriai norėjau nebegerti ir kaip smarkiai alkoholis gadino mano gyvenimą: visada rasdavau kokią nors priežastį grįžti į vynoteką.
Kai pagaliau man pavyko susirinkti savo kiaušinius į saują ir rimtai nebegerti, man tikrai reikėjo įdėti labai daug pastangų, kad nukreipčiau savo mintis arba prasiblaškyčiau. Nes iš pradžių viskas ką aš dariau, tai galvojau tik apie tai, kaip noriu vyno. Iš esmės, aš buvau “negalvok apie rožinį dramblį” eksperimento auka. Kuo labiau stengiausi negalvoti apie vyną, tuo labiau apie jį galvojau.
Pirmuosius mėnesius labiausiai man padėjo namų ruoša, serialai, pasivaikščiojimai, skaitymas, įvairios ir neįprastos pramogos. Tačiau kartais to tikrai nepakadavo. Šmėstelėję draugų facebook postai apie “atsipalaidavimą po sunkios darbo savaitės” nuolat priversdavo suabejoti savo sprendimu nebegerti.
Viskas vertė abejoti. Vyras. Draugai. Soc. tinklai. Renginiai. Šeima. Ir žinoma, aš pati.
Viena iš svarbiausių pamokų, kurias išmokau apie priklausomybę, yra ta, kad stulbinamai lengva save įkalbėti atkristi. Tam kad tai įvyktų, užtenka vienos labai neatsargios minties.
Neracionalioms mintims nebuvo galo
Visos tos kvailos mintys, idėjos ir pasiteisinimai tuo metu atrodė įtikinantys, nepaisant to, kad aš jau šimtus kartų buvau paslydusi ir įsitikinusi, kad pati sau meluoju. Dar juokingiau buvo tai, kad savo paslydimus paskui panaudodavau tam, kad atidėčiau blaivybę:
“Aš vistiek nesugebėsiu mesti gerti, todėl galiu pasiduoti jau dabar”.
“Ši savaitė nėra tinkama mesti gerti. Pabandyti dar kartą, kai bus palankesnės sąlygos”.
“Visos bėdos dėl alaus – tad geriau išgersiu taurę vyno”.
“Šį kartą sočiai pavalgyk prieš miegą ir viskas bus gerai.”.
Kodėl taip yra?
Tokios medžiagos kaip alkoholis ir narkotikai užvaldo smegenų dopamino kelius, sukurdami stiprų ryšį tarp medžiagos vartojimo ir malonumo. Troškimai išgerti yra išmokto smegenų ryšio tarp medžiagos ir atlygio išraiška. Jie gali būti nepaprastai įtikinantys, dažnai nepaisant logiško mąstymo.
Vienas iš sunkiausių blaivumo išlaikymo aspektų yra tų troškimų valdymas. Šie intensyvūs norai išgerti gali būti sukelti pačių įvairiausių veiksnių, įskaitant stresą, aplinkos signalus ar net prisiminimus, susijusius su alkoholio (ar kitų narkotinių medžiagų) vartojimu.
Kai žmogus sveikimo procese susiduria su pagunda vėl vartoti, jis dažnai patiria kognityvinį disonansą – psichologinį konfliktą, kylantį dėl dviejų prieštaringų įsitikinimų ar požiūrių. Viena vertus, jis žino blaivumo svarbą; kita vertus, jis jaučia stiprų norą vartoti. Norėdami išspręsti šį diskomfortą, žmonės gali įsitraukti į racionalizaciją, įtikindami save, kad vienkartinis vartojimas nesukels visiško atkryčio arba kad šį kartą jie gali kontroliuoti savo vartojimą. Ši savęs apgaulė gali greitai sugriauti jų ryžtą ir paskątinti atkristi.
Tūkstančius kartų save įtikinėjau, kad išgerti yra “kaip tik tai, ko man labiausiai reikia”.
Ką daryti, kad tos įkyrios mintys būtų mažiau įtikinančios?
Iš savo patirties pasakysiu, kad didžiausia klaida yra pradėti veltis su savimi į diskusijas.
GAL – visada reiškia TAIP. O būtent leidimas sau svarstyti galimybę išgerti ir yra tas GAL.
Taip, suprantu, kad lengviau pasakyti “negalvok apie rožinį dramblį”, negu tai padaryti. Tačiau tai, kaip ir visa blaivi gyvensena, yra įgūdis ir jis yra treniruojamas. Kartais reikia paprasčiausiai prasiblaškyti arba kam nors paskambinti pasikalbėti. Skambutis tave suprantančiam žmogui gali būti labai veiksminga priemonė. Nes bent man pačiai – tose vidinėse derybose, dažnu atveju, reikdavo paprasčiausio timptelėjimo už ausies.
Kitas svarbus dalykas – atkryčio prevencija. Šiandien jau nebesu tokia griežta sau, tačiau ankstyvoje blaivybėje disciplina man padėjo labiausiai. Žinojau, kad turiu būti labai gerai pailsėjusi, visada soti, gerti daug skysčių ir išvengti kaip įmanoma daugiau dirgiklių. Troškimai išgerti visada išlenda tada, kai mūsų kūnui ir protui kažko trūksta: energijos, užimtumo ar paprasčiausiai ramybės.
Dėmesingumo ir savimonės praktika gali padėti žmonėms būti dabartyje ir atpažinti ankstyvus galimo atkryčio ženklus. Tai apima dėmesio skyrimą mintims, jausmams ir fiziniams pojūčiams be vertinimo, leidžiant žmonėms spręsti problemas prieš joms eskaluojantis. Dėmesingumo praktikos, tokios kaip meditacija ir gilus kvėpavimas, gali pagerinti emocijų reguliavimą ir sumažinti tikimybę atkristi.
Užpildžius savo gyvenimą prasminga ir įdomia veikla galima suteikti prasmės jausmą ir sumažinti pagundą grįžti prie medžiagų vartojimo kaip būdo užpildyti tuštumą. Tai gali apimti pomėgius, savanorišką veiklą, tęstinį mokymąsi ar dvasines praktikas. Prasmingas gyvenimas gali sukurti barjerą prieš norą vartoti medžiagas.
Išvados
Nuo tada, kai nustojau gerti, praėjo jau beveik du metai, ir su palengvėjimu galiu pasakyti, kad mano mintys apie atsipalaidavimą su alaus bokalu laikui bėgant tapo mažareikšmės. Nustojau bandyti save įkalbinėti gerti ir pradėjau mėgautis blaivybe.
Tačiau, kad tai pasiekčiau, turėjau nustoti tiek daug laiko praleisti savo galvoje.
Nebuvo jokio būdo “laimėti” diskusiją prieš savo priklausomybę. Vietoj to turėjau apskritai nustoti leisti sau įsitraukti į šiuos vidinius debatus.
Nors kelias į ilgalaikį blaivumą yra kupinas kliūčių, svarbu prisiminti, kad atkristi nėra katastrofa – tai sveikimo proceso dalis. Kiekvienas slystelėjimas suteikia galimybę mokytis, augti ir stiprinti savo įsipareigojimą blaivumui. Su tinkama parama, strategijomis ir požiūriu, žmonės gali įveikti priklausomybės iššūkius ir susikurti sveikesnį, labiau tenkinantį gyvenimą.
# atkristi
