Ar esi savo artimajam, kuris turi priklausomybę, pareiškusi “Jei mane mylėtum – negertum” arba “Tu butelį myli labiau negu mane”? Žinau, kad esi. Ir tu žinok, kad esi ne viena, nes aš taip pat esu dešimtis kartų taip pareiškusi savo vyrui. Ir šimtus kartų taip sau sakiau mintyse. Taip, priklausomi artimieji, daro milžinišką įtaką savo šeimos nariams: partneriams, vaikams, tėvams ir netgi draugams. O dar blogiau, kad nuo jų priklausomybės nukenčia patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Būtent dėl to, mes dažnai jaučiamės nemylimi.
Labai norėčiau pasakyti, kad JIE mus myli iš visos širdies, tačiau problema yra kur kas sudėtingesnė.
Tavo nusivylimas yra suprantamas ir pagrįstas. Realybė tokia, kad jų jausmai mums neatspindi mūsų jausmų jiems gilumo, bent jau ne tada, kai jie kenčia nuo aktyvios priklausomybės. Tai nereiškia, kad mes jiems nerūpime ar jie mūsų nemyli, ypač kai jie kurį laiką yra blaivūs. Tačiau kai priklausomybė vėl pereina į aktyvią fazę – santykių dinamika tikrai pasikeičia. Tu nesi kuoktelėjusi ar kuoktelėjęs.
Kai priklausomybė užkariauja smegenis
Vienas iš primityviausių paaiškinimų tai per neurologijos mokslo prizmę. Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto (NIDA) direktorė daktarė Nora Volkov paaiškino, kad priklausomybė keičia smegenų grandines, susijusias su atlygiu, motyvacija, atmintimi ir impulsų kontrole. Kai žmogus tampa priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, jo smegenys pradeda teikti pirmenybę pasirinktai medžiagai, o ne tokiems svarbiems dalykams, kaip šeima, draugai, karjera ir net savo asmeninė gerovė.
Volkov ir kiti tyrėjai, naudodami smegenų skanavimus, įrodė, kad priklausomybė silpnina tą smegenų sritį, kuri yra atsakinga už racionalų mąstymą, impulsų kontrolę ir empatiją. Tai reiškia, kad priklausomi asmenys gali sunkiai priimti apgalvotus sprendimus, apsvarstyti savo veiksmų pasekmes ar net jausti empatiją svarbiu metu.
Skaudinanti racionalizacija
Viena pagrindinių problemų, kurios labiausiai varo iš proto artimuosius tai, jog priklausomi asmenys meluoja sau dėl to, ar daro žalą, ar ne.
Kaip ir daugelis, mano vyras nuolat kartoja: „Aš niekam nekenkiu, tik sau“. Tačiau, tai tikrai nėra tiesa ir tavo jausmai yra neišgalvoti. Tai dar vienas dalykas, kurį priklausomi asmenys sau sako, kad jaustųsi mažiau kalti dėl savo veiksmų. Kartais jie ne tik meluoja sau, kad tai šeimai nekenkia, bet kartais įtikina save, kad ištaisys klaidas anksčiau, nei kiti sužinos.
Pavyzdžiui, tarkim, jis pasisavina iš tavęs pinigus. Jis greičiausiai įtikina save, kad grąžins pinigus anksčiau, nei tu apie tai sužinosi ir tai, žinoma, tau nepakenks. Arba galbūt jis tiki, kad tiesiog išgers porą taurių ir tu niekada nepastebėsi.
Kartais man atrodo, kad jeigu mano vyras bent sugebėtų pasakyti: “žinau, kad elgiuosi durnai” – man taptų lengviau. Jei pripažintų jog jo elgesys turi įtakos mūsų santykiams, vaikui, man – nesijausčiau, kaip išprotėjusi. Nepaisant vyro priklausomybės, mano jausmai būtų pripažinti ir nesumenkinti.
Kodėl jie nuolat ieško kaltų?
Taip nutinka dėl psichologinės kovos su savimi, nes giliai viduje, priklausomi asmenys, žino, kad šiuo metu reguliariai daro dalykus, kurie yra iš esmės neteisingi ir neatitinka jų vertybių sistemos. Kai elgiamės taip, kad prieštaraujame mūsų vertybėms, atsiveria gėdos kupina skylė. Gėda yra neįtikėtinai nepatogi, todėl esame linkę daryti beveik viską, kad ji išnyktų. Žinoma, vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos darome grumdamiesi su gėda ar kaltės jausmu, yra pateisinti, kodėl turėjome daryti tai, ką padarėme.
Tai psichologinis mechanizmas, kurį naudojame norėdami palengvinti diskomfortą, kai priimame blogus sprendimus, o priklausomi žmonės, tuos pasirinkimus daro daug dažniau nei visi kiti.
Kai dėl ko nors jaučiamės kalti ar gėdijamės, natūraliai stengiamės pasijusti geriau. Tai darome perkeldami kaltę kitam asmeniui, paversdami jį „blogiuku“. Taigi priklausomi žmonės pradeda save vaizduoti kaip kažkokias aukas. Kartais jie sąmoningai provokuoja žmones, bandydami sukelti konfliktą, kad žmonės iš tikrųjų elgtųsi blogai aplink juos arba jų atžvilgiu. Kitais atvejais galbūt šeima iš pažiūros net nesielgia blogai ar nedaro nieko blogo. Tačiau su priklausomybe kovojančio asmens sąmonėje jie suvokia, kad su jais elgiamasi neteisingai.
Kai manipuliacijos ir melas tampa būdu išgyventi
Tam, kad apgintų savo priklausomybę, priklausomi artimieji dažnai išmoksta manipuliuoti. Jie meluoja, teisina savo elgesį, kaltina kitus ar net emociškai iškraipo tiesą taip, kad suklaidintų savo artimuosius – tokia taktika dažnai vadinama gaslighting. Nors toks elgesys šeimos nariams sukelia gilų emocinį skausmą, tai retai būna sąmoningas piktavališkumas.
Kai žmogus jaučiasi vienišas, gniuždomas gėdos ar įkalintas savo emocinio pasaulio, jis griebsis bet kokios, kad ir destruktyvios taktikos, kad išgyventų.
Tai gali reikšti melą artimiesiems, vagystes, pažadų laužymą ar išdavystę. Šeimai toks elgesys atrodo neįtikėtinai asmeniškas. Tačiau daugeliu atvejų kalba ne pats asmuo – kalba priklausomybė.
Priklausomybė verčia žmogų mąstyti trumparegiškai: kaip pamaitinti priklausomybę ir, tuo pačiu, kaip išvengti konfrontacijos, kaip nuslėpti tiesą? Tuo pat metu priklausomas asmuo dažnai jaučia didžiulę gėdą dėl savo veiksmų, bet bijo būti sąžiningas. Jis bijo būti atstumtas, nubaustas arba prarasti trapią prieigą prie santykių ar kitų žmonių paramos. Todėl jie renkasi melą, laikydami tai – bent jau šiuo metu – saugesniu keliu. Ilgainiui tai tampa gynybiniu refleksu. Melas ir manipuliacija iškreipia tikrovę, bet jie taip pat yra laikina išgyvenimo strategija pasaulyje, kuriame sąžiningumas atrodo pernelyg pavojingas.
Suprasti manipuliavimo ir melo funkciją nereiškia tai toleruoti. Tai reiškia, kad reikia žinoti, su kuo iš tikrųjų susiduri, ir rinktis ne pyktį, o sąmoningą stiprybę, užuojautą ir ribas.
Išvados
Jei myli žmogų, kuris kovoja su priklausomybe, greičiausiai jautiesi išsekusi, pikta, išduota ir sugniuždyta. Šie jausmai pagrįsti. Kito žmogaus priklausomybė tikrai skaudina.
Priklausomybė – tai tragedija, galinti sugriauti šeimas ir sudaužyti širdis. Tačiau tai nėra jūsų šeimos istorijos pabaiga. Daugelis žmonių pasveiksta. Daug šeimų pasveiksta. Supratimas, kodėl su priklausomybe kovojantys asmenys dažnai skaudina tuos, kuriuos myli, yra galingas postūmis link užuojautos, ribų ir pokyčių.
Asmeninis augimas pasideda tada, kai nustojame teisintis, bet taip pat ir tada, kai nustojame prisiimti kaltę. Šeimos gali judėti į priekį ne taisydamos priklausomą asmenį, bet atgaudamos savo pačių vientisumą. Sveikimas nėra tiesi linija – tai drąsūs žingsniai. Kiekvienas nuoširdus pokalbis, kiekviena griežta riba, kiekvienas rūpinimasis savimi yra gijimo dalis.
