Kai tavo šeimoje įsisuka priklausomybė, dažnai atrodo, kad tu imi skęsti kartu su priklausomu artimuoju. Greičiausiai tu išbandei jau daug ką: ultimatumus, grasinimus, derėjaisi, maldavai, šantažavai, brėžei ribas ar net išreiškei besąlygišką meilę su lūkesčiu, kad tai padės prisibelsti į artimojo širdį ir protą. Tačiau niekas nesikeičia. Tavo artimasis vis grįžta prie senų įpročių, atkrenta arba išvis atsisako pagalbos. Ką daryti, kai visiškai nebelieka vilties, jog pokyčiai yra įmanomi?
Jei tai apie tave, žinok, kad esi ne viena.
Gali būti, kad tu jautiesi dvasiškai, emociškai ir psichologiškai išsekusi, tačiau tu tikrai gali viską išgyventi, pasveikti ir susigrąžinti savo gyvenimą, nepriklausomai nuo to ar yra vilties, jog tavo artimasis pasikeis, ar ne.
Kai srovė tave tempia į jūrą – nesipriešink
Aš Klaipėdietė. Taip, užaugau prie jūros ir man teko savo kailiu patirti, kokia pavojinga yra mūsų Baltijos jūra. Mus visus nuo mažens mokino, kaip turime elgtis, jei mus pasičiuptų srovė ir imtų tempti į jūrą. Patyrę gelbėtojai pataria – svarbiausia nepanikuoti ir nebandyti įveikti srovės plaukiant į krantą – reikia plaukti į šoną, kur lūžta bangos, jos turėtų padėti pasiekti krantą arba sulaukti, kol būsi išgelbėtas.
Kitaip tariant tu turi nepulti į paniką, kaip įmanoma labiau atsipalaiduoti, turi plaukti arba plūduriuoti ta pačia kryptimi, kaip neša srovė.
Norėti kapanotis į krantą yra instinktyvu, tačiau tai nepadės. Reikia nusiraminti ir leisti srovei tave nešti, tol kol bus palankios sąlygos išsigelbėti.
Kai tave įtraukia priklausomybė
Viena sunkiausių pamokų, kurią teko išmokti, yra ta, kad negaliu padaryti absoliučiai nieko, kad paveikčiau aktyvios priklausomybės plitimą savo mylimo vyro gyvenime.
O dabar pabandyk tai pasakyti mano ego. Jis tavęs neišgirs. Jis man vis kartoja, kad kažkur yra sprendimas ir jei tik gerai įsižiūrėsiu, galiu jį rasti. Jis ragina mane ir toliau kilnoti akmenis. Sprendimas kažkur ten yra. Jis turi būti.
Tačiau šiandien aš stoviu ant kranto ir stebiu ciklą. Vieną po kito: Alkoholio vartojimas. Savęs naikinimas. Skausmas. Atsigavimas. Išgėrimo planavimas. Alkoholio vartojimas. Savęs naikinimas…
Ciklai kartojasi be galo.
Iš pradžių pykau ant savęs, kad nieko nedarau, kad tai sustabdyčiau. Matau, kaip priklausomybės srautas traukia mano mylimąjį, ir bejėgiškai stebiu pražūtingus padarinius. Norėčiau, galėti įšokti į tą srovę ir mesti savo mylimajam gelbėjimosi ratą. Ech, jei tik tai būtų taip paprasta.
Aš negaliu plaukti už jį. Negaliu suteikti jam pagalbos, kurios jis nenori. Negaliu už jį susidurti su priklausomybės trauka. Tai gali padaryti tik jis pats. Aš galiu tik stebėti, kaip tai vyksta.
O jei prarasiu sveiką protą ir pasinersiu į chaosą, rizikuoju nuskęsti kartu su juo.
Nors mūsų instinktai verčia kovoti su srove ir plaukti tiesiai į krantą, taip elgtis yra pavojingiausia. Net ir stipriausi plaukikai negali kovoti su atoslūgiais.
Norint išgyventi, reikia pasikliauti kažkuo, kas yra daug didesnis už mus visus. Kai kam tai Aukščiausioji Jėga, kai kam Dievas, dar kai kam likimas arba tie, kurie turi kompetencijos tai įveikti.
Laikytis įsikibus vilties vieną dieną tampa pavojinga
Viltis yra labai svarbi įveikiant mylimo žmogaus priklausomybę – ji gali mus palaikyti tamsiausiomis akimirkomis ir išlaikyti ryšį su pokyčio galimybe. Tačiau kai viltis virsta neigimu, bendra priklausomybe ar nerealiais lūkesčiais, ji gali tapti emociškai toksiška.
Dr. Jeffas Foote’as, knygos „Beyond Addiction“ bendraautorius, pabrėžia, kad „mes painiojame meilę su kontrole, o viltį – su prievole“. Tiesa ta, kad mes nesame įpareigoti naikinti save vardan vilties. Atsisakyti fantazijomis grįstos vilties nereiškia pasiduoti – tai reiškia pereiti prie labiau pagrįstos, realybe paremtos vilties formos – tokios, kuri apima ir tavo paties sveikimą.
Išdrįsti nustatyti ribas reiškia turėti drąsos mylėti save, net jei rizikuojame nuvilti kitus.
Atleidimas gali būti labiausiai mylintis ir drąsus veiksmas – ne tik tau, bet ir su priklausomybe kovojančiam asmeniui.
Terapeutiniuose sluoksniuose tai vadinama radikaliu priėmimu – pripažinimas to, kas yra, o ne to, kas norėtųsi, kad būtų. Tara Brach tai apibūdina kaip „norą patirti save ir savo gyvenimą tokį, koks jis yra“. Radikalus priėmimas padeda pakeisti savo energiją, kad nebandytumėte pataisyti mylimo žmogaus, o puoselėtumėte savo jėgas.
Šiuo etapu naudinga mantra gali būti tokia: „Aš to nesukėliau, negaliu to kontroliuoti ir negaliu to išgydyti, bet galiu pasirinkti rūpintis savimi.“
Kaip mylėti, kai nebėra vilties jog vieną dieną viskas pasikeis?
Aš labai myliu savo vyrą, tačiau ilgainiui išmokau savimi rūpintis taip pat, kaip rūpinčiausi savo geriausiu draugu – su atjauta, meile ir rūpesčiu. Tu taip pat gali mylėti kitą žmogų ir tuo pat metu prioretizuoti save.
Aš priėmiau faktą, kad mano vyro priklausomybės dinamika nuo manęs nepriklauso, stengiuosi jį atjausti ir tuo pačiu neįgalinti jo priklausomybės. Visada jam kartoju, kad jį myliu ir atsiskiriu, kai tai man yra reikalinga, leidžiu sau gedėti santykių, kurių niekada neturėsiu ir švenčiu mažas pergales. Ir visa tai reiškia, kad aš išmokau atskirti atstūmimą, nuo paleidimo.
Aš nebeatstumiu savo vyro, aš paleidžiu situaciją, kuri yra man nepavaldi. Aš nebesikraustau iš proto dėl to, kad mano girtas vyras nėra toks, kokį aš noriu jį matyti. Aš visiškai ramiai jį priimu tokį koks jis yra ir gyvenu savo gyvenimą toliau. Ramiai, be isterijų, be lūkesčių, be perfekcionizmo.
Galbūt sąmoningai ar nesąmoningai buvai išmokinta, kad tikra meilė reiškia pasiaukojimą. Tačiau pasiaukojimas be ribų tampa savęs atsisakymu. O juk sveika meilė apima tavo balsą, ribas ir poreikius. Visada atmink, kad kai pasirenki išsaugoti savo ramybę, tu neprivalai apleisti savo mylimo žmogaus.
Praktikuoti meilę sau ir savigarbą priklausomybės akivaizdoje yra drąsus meilės sau aktas.
Tai gali apimti tvirto NE išreiškimą, leidimą sau atsitraukti ir pailsėti, paramos sistemos kūrimą (dienoraštis, reguliari terapija, grupiniai susitikimai ir t.t.), kūrybinė ar dvasinė praktika, kuri primintų tau, kas esi už šių santykių ribų.
Nepamiršk, kad tavo emocinis atsparumas yra svarbiausia. Tu nusipelnei ramybės, prasmingo gyvenimo ir tikslų net jei tavo mylimas žmogus nusprendžia nesiekti blaivios gyvensenos. Mokymasis mylėti neprarandant savęs nėra jo išdavystė. Tai atsidavimas sau.
Išvados
Kai logika, meilė ir pastangos jau išsekusios, daugelis šeimų griebiasi dvasinių principų – nebūtinai religijos, bet ima ieškoti didesnės prasmės savo gyvenimuose. Nėra jokios prasmės pasiskandinti kartu su priklausomu artimuoju – tai jo kelionė.
Psichologė ir meditacijos mokytoja Tara Brach dažnai kalba apie „radikalų priėmimą“ kaip būdą rasti ramybę kančioje. Tai reiškia visišką tikrovės pripažinimą be pasipriešinimo. Ne, tai nereiškia, kad tu pritari viskam, kad vyksta, tu paprasčiausiai tai priimi, kaip faktą.
Meditacija, malda, gamta ar kūryba, ryšys su didesniu tikslu gali padėti numalšinti egzistencinį skausmą, kai myli žmogų, kurio negali pataisyti ir kartais net pasiekti.
Atsitraukti nėra savanaudiška.
Pirmenybę teikti savo gerovei nėra išdavystė.
Pripažinti, kad esi pasiekus savo galimybių ribą, nėra nesėkmė.
Vilties yra – net jei ji ne tokia, kokią įsivaizdavai iš pradžių. Visada gyva yra viltis, kad gali vėl gyventi, mylėti ir net atrasti džiaugsmą.
