Išdrįsti nustatyti ribas, reiškia turėti drąsos mylėti save, net jei rizikuojame nuvilti kitus. – Brené Brown. Viena iš sunkiausių tiesų, kurią teko suvoki, yra ta, kad kartais mano nubrėžtos (būtinos) ribos skaudina kitus žmones. Žmones, kurie man rūpi.
Turbūt žinai tą jausmą, kai išsiskiri su žmogumi, kuris vis dar tave įsimylėjęs, ir jauti kaltę bei skausmą dėl sudaužytos svetimos širdies. Taip pat, jei kada nors prašei savo šeimos narių erdvės ar laiko ir pajutai jų liūdesį bei nusivylimą. Ir net tada, kai turėjai sulaužyti pažadus ar nesielgti taip, kaip visi, dėl savo sveikatos, supratai, jog jie pasijautė išduoti.
Kai mūsų ribos žeidžia žmones, normalu jausti kaltę ir gėdą.
mano istorija
Žmonės dažnai nusistebi, kai pasakiau, jog mano sprendimas atsisakyti alkoholio nebuvo sutiktas su dideliu palaikymu ir ovacijomis. Atvirkščiai, buvo tokių draugų, kuriems netgi bijojau pasisakyti ir per vakarėlį apsimečiau, kad vartoju alkoholį, kai kuo tarpu mano taurėje buvo nealkoholinis alus.
Tada buvo pirmieji mano blaivybės mėnesiai, stengiausi išvengti bet kokių diskusijų apie savo sprendimus, nes iš ankstesnės patirties žinojau, kad daug kartų paslydau ant lipšnių kalbinimų išgerti “tik vieną”, “pabūti prie chebros” ir “negadinti visiems malonaus vakaro”. Žinojau, kad kai kuriems draugams mano sprendimas nebegerti beveik lygus išdavystei.
Kartą, mano geriausia draugė suprato, kad aš geriu nealkoholinį alų – įvyko emocinis apsistumdymas.
Draugė mane kandžiai pašiepė, o aš deginama kaltės ir gėdos ėmiau teisintis.
Žodžiai strigo gerklėje ir sutrikusi užsidariau vonioje, kol atmosfera atauš.
Kitus kartus susitikus draugė nebesiūlė išgerti, nebepašiepė ir elgėsi diplomatiškai. Tiesa, bent kelis kartus per vakarą liūdnai numykė, kad “jau buvau prisifantazavusi, kai mudvi terasoje kokteilius taršysim” arba “netekau tos vienintelės savo drūtai pageriančios draugės”. Iš to sekė santykių atšalimas ir ilgainiui – ryšio nutraukimas. Nebesisveikina su manim net sutikta mieste.
Maža to, mano vyras taip pat užbėrė druskos ant žaizdos, pareikšdamas, kad per mano “nebegėrimus” visi draugai baigia nusisukti.
Sunkiausia šioje situacijoje yra kaltė, kurią jaučiau dėl to, kad nuvyliau kitus, ir gėda nes mano blaivybė nėra normalus priimtinas dalykas. Ilgai save graužiau, kad mano sprendimas buvo savanaudiškas ir nelankstus.
Gėda veikia kaip fotoaparato objektyvas. Kai jaučiame gėdą, objektyvas smarkiai padidina vaizdą, ir viskas, ką matome, yra mūsų ydinga savastis, vienatvė ir kančia.
Brené Brown
Kai mūsų ribos skaudina kitus, daugelis iš mūsų jaučia gėdą – tą baisų, sunkų jausmą, kad esame blogi. Jis kaip degutas prilimpa prie mūsų širdies ir palieka mus su tuneliniu matymu, negalinčius sutelkti dėmesio į nieką kitą. Šis jausmas – toksiška gėda – gali būti sunkiausia jėga, su kuria tenka kovoti mokantis nustatyti ribas kitiems.
Kad pakeistum perspektyvą ir atrastum vidinę ramybę, reiks laiko ir keletos strategijų:
atpažink savo emocijas ir Reflektuok
Pirmas žingsnis link atleidimo sau yra savo emocijų pripažinimas. Leisk sau jausti visus nepatogius jausmus be savęs smerkimo. Mes nesirenkame ką ir kada jaučiame, negalime to kontroliuoti, tačiau visada galime pasirinkti savo reakciją į tuos jausmus. Norint juos veiksmingai apdoroti, būtina atpažinti ir pripažinti šiuos jausmus.
Pagrindinis ribų nustatymo tikslas yra apsaugoti savo gerovę. Tavo ketinimai nėra pakenkti kitiems, tu paprasčiausiai nori sukurti sveiką aplinką sau. Reflektavimas apie tai gali padėti sušvelninti nereikalingą kaltės jausmą.
Praktikuok atjautą sau
Elkis su savimi, kaip su savo geriausiu draugu ir guosk save taip, kaip guostum jį tokioje pačioje situacijoje. Mums visiems kartais tenka priimti sunkius ir net labai sunkius sprendimus, bet kokia nepatogi reakcija į juos yra žmogiška.
Pajausk skirtumą tarp “kodėl” ir “kaip” nubrėžtos ribos
Kartais mūsų ribos žeidžia žmones dėl to, kaip mes jas nustatome. Poreikis, kuriuo grindžiama riba (pavyzdžiui, erdvės, atstumo, laiko poreikis ir pan.), gali būti visiškai pagrįstas, tačiau būdas, kuriuo išreiškėme ribą, galėjo būti žalingas.
Galbūt išliejai pyktį, kai nepasitenkinimas situacija išaugo iki nepakeliamos ribos. Galbūt iš baimės per ilgai delsei nustatyti ribą – ir tada nustebinai savo pareiškimais kitą žmogų, kuris nė nenutuokė apie tavo jausmus. Galbūt viską išsakei SMS žinute, nors širdyje supranti, kad tai turėjo būti padaryta asmeniškai.
Gėda ir kaltė gali būti sušvelninta, jei prisiimsi atsakomybę už tai “KAIP” buvo nubrėžtos ribos. Pripažink, kad metodai, kuriuos panaudojau nustatydama (-s) ribą, buvo skaudinantys ir neteisingi.
Prisiimti atsakomybę už tai, ką, tavo manymu, padarei neteisingai, priešingai nei įprasta – išlaisvina. Užuot kūrus argumentus, kodėl „nieko blogo nepadarei“, gali tiesiog pripažinti savo žmogiškumą, pripažinti, kad nesi tobula (-s), ir pripažinti, kad nesugebėjai įgyvendinti kai kurių tikrai sunkaus ir sudėtingo ribų brėžimo aspektų.
Pagalvok apie tai, kaip viskas atrodytų, jei ribos nebūtų nubrėžtos?
Ribų mes nebrėžiame šiaip sau. Dažniausiai šios sunkios ribos mūsų širdyse bręsta ilgai. Daugelis iš mūsų tokias ribas nustatome tada, kai prieiname išvadą, kad kito kelio paprasčiausiai nėra.
Nors nustatyti ribas kartais būna tikrai labai sunku, pagalvok apie tai: Kas būtų nutikę, jei būtum nieko nedariusi (-ęs)? Kaip atrodytų tavo gyvenimas po 6 mėnesių? Po metų? Po penkerių metų?
Pasvarstyk apie tai dienoraštyje. Padiskutuok su savimi, kokį neigiamą poveikį galėjo turėti ribos nenustatymas. Žvelgiant iš šalies, lengviau suprasti, kad neretai buvome tarp kūjo ir priekalo – ir kad nustatyta riba buvo vienintelė įmanoma išeitis.
Atmink, kad ribos nėra tam, kad pakenkti kitiems
Reikia suprasti kaip riba paveikė kitus, ir tuo pat metu pripažinti sau, kad mūsų tikslas buvo save apsaugoti, o ne padaryti žalą kitiems.
Yra skirtumas tarp to, kai kam nors kenkiama tyčiniais, piktybiškais veiksmais, ir to, kai kam nors kenkiama dėl to, kad priėmei sunkų sprendimą teikti pirmenybę savo psichikos sveikatai. Atjausk žmones, kuriems nustatei ribas, tačiau pripažink, kad tai yra sprendimas, kurį turėjai priimti dėl savo gerovės.
Vienatvė yra gėdos vitaminai
gėda negali išgyventi, kai yra atskleidžiama kitiems.
Brené Brown
Pasikalbėk su kuo nors apie tai: su patikimu draugu, terapeutu ar koučeriu. Pasirink tokį žmogų, kuris nesustiprins gėdos, yra empatiškas ir supranta, kad nei vienas iš mūsų nesame tobuli.
SUSITAIKYK SU TUO, KAD KITŲ ŽMONIŲ REAKCIJOS TAU NEPAVALDŽIOS
Viena iš sunkiausių pamokų nustatant ribas yra suprasti, kad tu negali kontroliuoti, kaip kiti jaučiasi ar reaguoja. Žmonės, kuriems buvo naudinga, jog ribų nebuvo – gali priešintis arba išreikšti nusivylimą, kai pradėsi jų laikytis. Tai nereiškia, kad padarei kažką ne taip – tai tiesiog reiškia, kad jie privalo prisitaikyti prie naujos santykių dinamikos.
Išvados
Atleisti sau už diskomfortą, kurį gali sukelti mūsų ribos, yra ilgalaikis procesas. Tam reikia kantrybės, užuojautos sau ir atsidavimo savo gerovei. Atmink, kad ribų nustatymas nėra savanaudiškumas – tai savisaugos ir meilės sau išraiška.
Pradėjus pirmenybę teikti savo psichinei, emocinei ir fizinei sveikatai galiausiai pradėsi gyventi pilnavertiškesnį ir autentiškesnį gyvenimą. Kuo daugiau praktikuosi nustatyti ribas, tuo tai taps natūraliau, o laikui bėgant pajusi ramybę savo galvoje ir žinosi, kad gyveni pagal savo vertybes, o ne taip kad būtų patogu kitiems.
