Atsisakyti alkoholio – bent man, buvo vienas iš sunkiausių dalykų, kuriuos aš turėjau padaryti savo gyvenime. Niekam kitam man neprireikė tiek daug ryžto, kantrybės, nuoseklumo, drąsos ir radikalaus pokyčio gyvenime. Tai buvo ne šiaip atsisakymas išgerti dar vieną taurę vyno vakaro pabaigoje ar nuvykti į šventę be alkoholio – reikėjo atsisakyti to vienintelio dalyko, kuris, kaip tikėjau, padėjo man išgyventi šiame atšiauriame pasaulyje.
Paskutinį kartą išgėriau beveik prieš trejus metus. Dabar blaivi gyvensena eina beveik kaip per sviestą, tačiau viskas pradžioje ėjosi kur kas prasčiau. Dariau klaidų. Ir žinau, ką dabar daryčiau kitaip.
Galbūt tu jau turi dešimt blaivių metų sąskaitoje, o galbūt tau dar tik kelionės pradžia – tokiu atveju šis įrašas kaip tik tau. Tikrai nesakau, kad mano padarytos klaidos yra universalios, tačiau turėdama tokį pat balsą galvoje kaip tu, įtariu, kad vis tik sugebėsi atrasti naudos šiame įraše.
Per mažai planavausi į priekį
Aš nusprendžiau nebegerti vos kelios dienos iki savo gimtadienio. Gerai, kad gimtadienis buvo pilnai suplanuotas ir užkištas įvairiausiomis veiklomis Druskininkuose, todėl negalvoti apie gėrimą buvo gan lengva. Kur kas sudėtingiau buvo, kai atėjo sekantis savaitgalis, o šeštadienis prasidėjo su absoliučiai nesuplanuota diena. Vos tik paklausiau savęs:” Tai ką čia šiandien veikti?” – iškart mano smegenys ištraukė klasikinį savo pasiūlymą, įpakuotą į šiltą ir jaukų pavidalą:“Gal suorganziuoti Netflixo popietę su blanča?”
Nors nuobodulys ir planų neturėjimas kai kam gali atrodyti visiškai ne problema, kai tu turi priklausomybę, tai yra dar ir kaip rimta.
Alkoholio vartojimas ir su tuo susiję visi ritualai ilgą laiką buvo mūsų hobis, užsiėmimas ir laisvalaikis. Jo atsisakius – tu lieki… be užsiėmimo.
Savo klientų visada paklausiu:” tai ką veiksi šį savaitgalį?” ir dažniausiai jie atsako, kad nežino. Tada aš pasiūlau kartu pageneruoti idėjas ir paaiškinu, kad nuo šiol visada reikia iš anksto būti susiplanavus savaitgalius ir vakarus. Negali nutikti taip, kad tu atsiduri namuose ir staiga neturi ką veikti, nes tada labai tikėtina, kad imsi racionalizuoti idėją išgerti vyno.
Jei tik įmanoma išvengti diskusijų su savimi – geriau jų išvengti, nes ir tu puikiai žinai, koks kartais įtikinantis būna tas balsas galvoje.
Jei šiandien vėl pradėčiau blaiviai gyventi, iškart sugalvočiau planą, kaip galėčiau praleisti laiką. Netgi sugalvočiau atsargines veiklas tiems atvejams, jei viską per greitai įveikčiau arba kas nors pasikeistų. Veiklų sąrašas yra begalinis, tačiau daugiausia dėmesio skirčiau veikloms, kurios padėtų man išeiti iš namų. Sėdėjimas vienumoje paprasčiausiai neskatina blaivybės. Žinau tai, nes kai įsigijau šunį ir pradėjau daugiau vaikščioti, nustojau praleisti tiek daug laiko galvodama apie savo priklausomybę ir gėrimą.
Ieškočiau pagalbos
Taip, aš viską dariau viena. Tariausi ir strategavau su savimi viena, guodžiausi ir pasakojausi dienoraščiui, tada kūriau ryšius su knygomis, internetu, Netflixu ir pyragaičiais. Nenorėjau niekam sakyti, kad metu gerti, nes tai būtų reiškę, kad tikrai turiu tai daryti – būčiau įsipareigojusi. Būtų buvę gėda ką nors nuvilti…
Dabar dar kartą paskaityk:” Nenorėjau pasisakyti, nes jei nepavyktų – būtų labai gėda”. Būtent dėl to ir reikia pasisakyti! Nes tai padeda sukurti daugiau atskaitomybės savo gyvenime.
Vos tik tai supratau – pradėjau kurti šį projektą! Norėjau įsipareigoti kuo įmanoma daugiau žmonių, kad nebeturėčiau kelio atgal. Aš nebenorėjau, kad būtų paliktas pravertas langas, kai uždauriau sau duris.
Paramos grupės? Terapeutas? Konsultantas? Koučeris? Dvasininkas? – visa tai yra reikalinga, nes šie žmonės gali tapti labai solidžiu ramsčiu. Jie ne tik padeda nukreipdami tinkama linkme, padėdami susikurti tam tikrą struktūrą, bet ir yra papildomi penki gramai įsipareigojimo blaivybės kelionėje.
Kai aš nusprendžiau atsisakyti alkoholio, Lietuvoje nebuvo labai daug pasirinkimo, AA nebuvo ta vieta į kurią norėjau eiti, tačiau šiandien jau galima lankyti SMART RECOVERY – daug šiuolaikiškesnę programą ir aš būtinai pasinaudočiau šia galimybe.
Visiškai nesvarbu kurią kryptį pasirinktum – svarbiausia susikurti paramos tinklą, tapti tam tikros bendruomenės dalimi ir turėti vedlį.
Žymiai greičiau ugdyčiau savo “vidinį vaiką”.
Kaip ir daugelis, aš ne iš kart supratau, kad blaivi gyvensena tai ne vien abstinencija. Atsisakius alkoholio aš likau viena su savo nerimu, nemiga, chaosu ir tikėjausi, kad viskas savaime susitvarkys. Aš laukiau .O savaime niekas nesitaisė. Tik po kurio laiko tyrinėjimų aš supratau, kad turiu auginti savo “vidinį vaiką”, turiu juo pasirūpinti.
Visi mes turime tam tikrų psichikos sveikatos problemų: savivertės problemas, kopriklausomybę, depresiją, vaikystės traumų, ADHD, baimių ir t.t. – mes visa tai galime suvaldyti ne tik su specialistų pagalba, bet ir tapę savo paties problemų ekspertais. Gilinkis į tas problemas, pažink jas ir prisijaukink.
Greičiau adaptuočiau savo gyvenime holistinį požiūrį
Jei vėl tektų atsisakyti alkoholio, daug daugiau dėmesio skirčiau savo fizinei sveikatai ir savęs priežiūrai. Pirmosiomis blaivybės dienomis daugiausia dėmesio paprastai skyriau kovai su troškimais išgerti ir alkoholio vengimui. Tačiau ilgalaikiam sveikimui reikia ne tik susilaikymo – reikia visapusiško požiūrio, apimančio mitybą, fizines veiklas ir miego higieną.
Nacionalinio piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo instituto (NIAAA) atlikti tyrimai rodo, kad alkoholis sutrikdo natūralius organizmo miego ciklus, todėl net ir nustojus vartoti alkoholį miego sutrikimai išlieka. Aš šią problemą paprasčiausiai sprendžiau vaistais.
Šį kartą pirmenybę teikčiau miego higienos praktikai: iškart pereičiau prie griežto miego grafiko, užtikrinčiau kad mano kambaryje yra tamsu ir vėsu, nesinaudočiau jokiais ekranais miegamajame ir t.t. Tas pats liečia ir mitybą – iškart siekčiau subalansuoti savo maistą ir nebešūdeliaučiau. Aktyvų vaikščiojimą į savo gyvenimą pridėjau tik po gerų metų blaivybės.
Holistiniam gyvenimo būdui įvaldyti reikia laiko, žinių ir pastangų. Jei dabar mesčiau gerti – dirbčiau ties tuo nuo pirmos savo blaivybės dienos.
Žymiai greičiau priimčiau faktą, kad turiu mesti gerti
Delsimas keistis yra tai, ko aš gailiuosi labiausiai. Vizitą pas gydytoją atidėliojau mėnesių mėnesiais. Kūriau sau ultimatumus, taisykles ir pasakojau sau melus apie tai, kad “jei gersiu tik šeštadieniais, tai galėsiu ir nesikreipti į psichiatrą”, o tada sau sakiau “nieko tokio, kad išgėriau ir sekmadienį, nes gan ilgai pavyko laikytis pažado gerti tik šeštadieniais”.
Mano metimo gerti procesas jau trunka beveik dešimt metų. Didžiąją laiko dalį aš paprasčiausiai nesugebėjau pripažinti, jog mano gėrimo įpročiai nebeatneša jokio realaus ir apčiuopiamo pasitenkinimo.
Buvo labai sunku pirmą kartą prisiversti susileisti vaistų, jog pradėčiau savo kelionę. Po metų be alkoholio aš atkritau, tačiau antrą kartą važiuoti pakartoti procedūrą buvo kur kas lengviau ir kur kas greičiau tai padariau, o dabar darau viską, kad trečio karto nereiktų. Gyveni ir mokaisi.
Išvados
Jei vėl tektų atsisakyti alkoholio, daryčiau tai su didesne intencija, su daugiau atjautos ir didesniu palaikančių žmonių būriu. Greičiau pripažinčiau giliai įsišaknijusius emocinius ir psichologinius veiksnius, kurie lemia mano priklausomybę, ieškočiau įrodymais pagrįstų gyvenimo įveikos strategijų ir teikčiau pirmenybę savo psichinei ir fizinei gerovei. Svarbiausia, blaivybę priimčiau kaip nuolatinį augimo ir savęs pažinimo procesą, ne kaip tikslą, o kaip visą gyvenimą trunkančią kelionę į didesnį aiškumą, ryšį ir pasitenkinimą gyvenimu.
