Tai dar viena tema, kuria pradėję diskutuoti, žmonės ima ir susirieja. Mano pačios asmeninė patirtis liudija, kad genetinio determinizmo koncepcija vis dar yra labai gaji. Žmonės, medikai ir žiniasklaida vis dar tiki, kad mes esame biologijos aukos. O kai aš pati kreipiausi į psichiatrę su savo “gėrimo problema” – ji uždavusi klausimą apie mano tėvų priklausomybes iškart paskelbė negailestingą verdiktą: “Tai va, genetika viską nulėmė. Genetika nulemia ABSOLIUČIAI VISKĄ mūsų gyvenime.”
Kaip dabar pamenu, kad paskui namo važiavau labai sutrikusi. Savo vyrui sakau: “Aš niekada negalvojau, kad gimiau su defektu. Priklausomybė duota man visam gyvenimui.” Jeigu iki tol degiau ryžtu pasikeisti, tai tą dieną mano visos viltys žlugo. Kaip galima pakeisti tai, kas tau yra skirta gimstant? Kaip gali pakeisti rudą akių spalvą arba savo ūgį? Niekaip.
Tačiau ilgai netrukus į mano rankas papuolė tokių autorių kaip Annie Grace, Marc Lewis, Joe Dispenza ar Gabor Mate knygos. Jie aiškiai ir kategoriškai neigia idėją, kad genetika nulemia priklausomybę mūsų gyvenime.
Kaip iš tikro veikia genai?
Genai toli gražu nėra mūsų likimų diktatoriai, jie yra valdomi aplinkos ir be aplinkos signalų negalėtų veikti.
Iš tikro, tai genai, sistemingai vieni su kitais bendradarbiauja, kad kai kurie jų ląstelėse būtų pažadinti arba nuslopinti. Visus skirtingus baltymus pagamina tam tikros genų, kurie įjungiami ir išjungiami vienu metu, kombinacijos. Genus gali įjungti ir išjungti aplinkos faktoriai, tai gali būti vidinė kūno aplinka, t.y. emocijos, mūsų biologija, nervinė būklė, protinė, energinė ir net dvasinė būsena. Ir gali būti išoriniai faktoriai, tokie kaip lauko temperatūra, patirta trauma, toksinai, virusai, maistas, cheminės medžiagos ir t.t.
Epigenetika
Yra toks mokslas – epigenetika ir jis tyrinėja paveldėjimą ir genomo funkcijas. Epigenetikai savo tyrimų metu nustatė, kad žmonės gali įtakoti savo genetinio kodo veiklą priklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir būdo, minčių, ir netgi kartais gali perduoti šiuos pokyčius savo palikuoniams. Ernestas Rosis savo knygoje Genų raiškos psichologija sako, kad, kad maždaug 90 procentų genų yra sužadinami iš aplinkos.
Ištyrus 40 porų identiškų dvynių, 3–74 m. amžiaus, buvo nustatyta, jog jaunesnės dvynių poros, kurios gyveno panašiomis sąlygomis ir daug laiko praleido kartu, pasižymėjo labai panašia genų raiška. Tuo tarpu vyresnių dvynių, ypač tų, kurie gyveno jau skirtingose aplinkose, sukūrę savo šeimas, genų raiška buvo labai skirtinga. Viena penkiasdešimtečių pora turėjo 4 kartus daugiau skirtingai išreikšų genų.
Epigenetikai nustatė, kad pavyzdžiui, žiurkių jauniklio motinos laižymas pirmosiomis gyvenimo valandomis įjungia geną smegenyse, kuris padeda apsaugoti gyvūną nuo streso net ir suaugusį. Tas pats genas lieka neaktyvus žiurkėms, kurioms toks rūpestis nebuvo suteiktas. Epigenetinis poveikis yra stipriausias ankstyvojo vystymosi laikotarpiu ir dabar jau įrodyta, kad jis gali būti perduodamas iš kartos į kartą, nekeičiant pačių genų.
Jei mes gimusį vaiką laikysime ketverius metus tamsoje, iš jo jis išeis aklas, nes organizmas išjungs už regėjimą atsakingus genus, kaip visiškai nereikalingus. Vietoje to, jis aktyvins kitus kur kas labiau reikalingus išgyvenimui genus.
“Ankstyvoji aplinka, kurią sudaro prenatalinis ir postnatalinis laikotarpiai, daro didžiulę įtaką genų raiškai ir suaugusiųjų elgesio modeliams” – rašoma žurnale “The Journal of Neuroscience”. Vienas iš pavyzdžių yra susijęs tarkim su alkoholio vartojimu: beždžionių tam tikras genas, reiškiantis polinkį į alkoholizmą, yra išreikštas, arba aktyvus, bendraamžių auginamuose gyvūnų grupėse, bet nėra išreikštas gerai auklėjamuose jaunose beždžionėse, kurias augina jų biologinės motinos.
Bet kaip tada vertinti įvaikintų “alkoholikų” vaikų, kurie užaugo normaliose šeimose, tyrimus?
Tyrinėjant priklausomybes dažniausiai yra remiamasi įvaikintų vaikų analize. Šiaip, labai įtikinamai skamba, idėja, kad va…normali šeima įsivaikino vaikelį, tačiau jo tėvai buvo alkoholikai, ir vaikas užaugo toks pats, t.y. paveldėjo polinkį į priklausomybę. Mes apkaltiname genetiką. Tačiau Gabor Mate, savo knygoje „Alkanų vaiduoklių karalystėje“ į viską pažvelgia kiek kitokiu kampu.
Patiriamas mamos stresas nėštumo metu programuoja priklausomybę ir šimtus kitų psichikos problemų. Dėl motinos patiriamo streso kūdikį pasiekia didesnis kortizolio kiekis; ir, kaip jau žinoma, chroniškai padidėjęs kortizolis kenkia svarbioms kūdikio smegenų struktūroms, ypač spartaus smegenų vystymosi laikotarpiais. Pavyzdžiui, neseniai atliktas britų tyrimas parodė, kad vaikai, kurių motinos nėštumo metu patyrė stresą, yra ypatingai didelėje rizikoje turėti tokių sutrikimų kaip dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), nerimas ar baimė. Savo ruožtu ADHD ir nerimas yra galingi priklausomybės rizikos veiksniai.
Tarkim moterys, kurios buvo nėščios per rugsėjo 11-osios Pasaulio prekybos centro išpuolius ir išgyveno potrauminį streso sutrikimą po to kai tapo nelaimės liudininkėmis, perdavė streso poveikį savo naujagimiams. Būdami vienerių metų šių kūdikių streso hormono kortizolio kiekis buvo katastrofiškai nenormalus. Didžiausias pokytis buvo pastebėtas kūdikiams, kurių motinų nėštumas buvo paskutiniame trimestre tragedijos metu.
Dešimtys tyrimų įrodė, kad motinos patiriamas stresas nėštumo metu lemia tai, kad jos vaikas turės sutrikdytą streso reguliavimo mechanizmą, kas kaip taisyklė irgi yra priklausomybės rizikos veiksnys.
Dėl šios priežasties įvaikinimo tyrimai neturėtų vertinami atsakant į genetikos klausimus. Bet kuri moteris, kuri turi atsisakyti kūdikio yra didelį stresą patirianti moteris. Nėštumas yra nepageidautinas, mažylis nelaukiamas ir tokia moteris greičiausiai yra ypač prastoje sąjungoje su savo partneriu, arba jo išvis nėra. O tai reiškia, kad vaisius daug mėnesių yra veikiamas motinos išskiriamo kortizolio… o paskui atsitinka pirmoji, ką tik naujai atsiradusio žmogaus vaikystės trauma – atskyrimas.
Tai kodėl gi mes vis dar tikime genų reikšmingumu?
Užbaigsiu Gabor Mate įžvalga. Jis mano, kad egzistuoja psichologinis faktas, kuris labai skatina žmones laikytis genetinių teorijų. Mes, žmonės, nemėgstame jaustis atsakingi: kaip individai – už savo veiksmus, kaip tėvai – už savo vaikams padarytas skriaudas, kaip visuomenė – už daugybę savo klaidų ir nevykusią socialinę sistemą.
Genetika – taI neutrali, bejausmė, beasmenė gamtos tarnaitė – atleidžianti mus nuo atsakomybės ir jos grėsmingo šešėlio – kaltės.
Jei mes galvojame, kad tokį reiškinį, kaip priklausomybė, daugiausia lemia biologinis paveldimumas, mums nebereikia nagrinėti, kaip mūsų socialinė aplinka palaiko arba nepalaiko mažų vaikų tėvus ir kaip socialinės nuostatos, prietarai ir politika sužlugdo tam tikrus socialinius sluoksnius, kelia jiems nepakeliamą stresą ir atskirtį, taip savo ruožtu didindama jų polinkį į priklausomybę.
Išvados
Taigi, genetika mūsų gyvenime turi tam tikros reikšmės, tačiau nieko nesprendžia ir nenulemia. Viską nulemia aplinkos poveikis. O aplinka tai – tėvai, santykiai, ugdymo kokybė, trauminės patirtys ir daug kitų komponentų.
Tad jeigu tu iki šiol turėjai tikėjimą, jog tavo probleminį gėrimą nulėmė tėvai – žinok, kad tai tik iš dalies yra tiesa ir tu neturi jokio defekto, kurio negalėtum laisvai pakeisti. Neužstrik kaltų paieškose, taip kaip tai dariau aš. Genetinis fonas nėra verdiktas, tai viso labo tavo priklausomybės dalis, apie kurią reikia žinoti, tačiau ties ja tikrai neverta užsiciklinti.
Kas nors paaiškinkit man… Jeigu mano tėvas yra alkoholikas ir jis tokiu tapo gerokai po mano gimimo, tai kaip aš galėjau paveldėti alkoholizmą?
