“Aš ne tokia, kaip kiti alkoholikai”.

“Aš ne tokia, kaip kiti alkoholikai” – tai frazė, kuri tikrai labai dažnai skamba grupinių susitikimų erdvėse, gydytojų kabinetuose, koučingo sesijose ir dažno iš mūsų galvose. Šis sakinys, ar jis būtų išsakytas kažkam ar racionalizuojamas savo pačių galvose, gali būti viena didžiausių kliūčių tavo kelionėje į kitokią (-į) save. Vidinis noras atsiriboti nuo stereotipinio „alkoholiko“ įvaizdžio dažnai trukdo ar net sustabdo gijimo procesą.

Tiesa yra ta, kad nepaisant to jog kiekvienas priklausomybės atvejis tikrai yra unikalus ir kiekvieno žmogaus istorija yra autentiška – priklausomybė yra universalus elgesio modelis ir šiandien rašysiu būtent apie tai, kodėl mes turime nustoti ieškoti skirtumų ir pradėti ieškoti panašumų su tais tariamais “alkoholikais”.

Ir aš nesijaučiau esanti, kaip kiti “alkoholikai”.

Daug metų nuolatos išgerdavau “per daug”, o išgėrusi prisidirbdavau nesąmonių, prisikalbėdavau dalykų ir prarasdavau turtą. Tada dar eilę metų sekmadieniais sau žadėdavau “nuo pirmadienio nebegerti” ir maždaug penktadienį persigalvodavau.

Vienaip ar kitaip, etiketė “alkoholikė” man kaip ir tiko, tiesa, aš niekada nesijaučiau patogiai, kai bandydavau ją prisimatuoti. Aš galbūt ir suvokiau esanti priklausoma, tačiau tikrai nesijaučiau tokia “bloga, kaip jie”. Galvojau, kad toks savęs apibūdinimas yra per griežtas, o aš esu viso labo tik žmogus, kuris turi “išmokti gerti saikingai”. Greičiausiai dėl to, aš niekada nesiryžau nueiti į anoniminių alkoholikų susitikimus. Neatrodė, kad galiu kaip nors priklausyti tam pasauliui ir atrodė, jog jei ir turiu priklausomybę, tai tikrai galiu ją kontroliuoti.

Esu įsitikinusi, kad ir tu tikrai bent kartą pagalvojai: “Nesu pragėrusi teisių, mano šeima tvirta ir mane palaiko, neturiu problemų darbe ar su finansais – aš tikrai ne alkoholikė“. Ir greičiausiai šimtus kartų tavo mintys keitėsi, kaip Lietuviški orai: vieną akimirką tu sau griežtai sakei, kad esi alkoholikė ir turi mesti gerti, o kitą tu jau racionalizuodavai savo elgesį ir pasakydavai sau, kad per daug viską sureikšmini. Aš pati nuolat šokinėdavau tarp šių kraštutinumų ir tai labai vargino.

Jei ieškai skirtumų tarp savęs ir kitų geriančiųjų – juos visada rasi.

Nesvarbu kokia bloga yra tavo situacija, ar kokio sunkumo yra tavo priklausomybė – tu visada lengvai surasi kažką, kas yra didesnėje “šiknoje”. Esmė ta, kad visada yra koks nors dalykas, kuris mus išsiskirs iš kitų priklausomų žmonių. Jei mūsų tikslas yra įtikinti save, kad nesame priklausomi, tai pakankamai lengva pasiekti.

Kas iš tiesų čia vyksta? Tai paprasta. Mes tiesiog ieškome pasiteisinimų, kad įgalintume savo gėrimo įpročius.

Norėdama pagaliau mesti gerti, turėjau atsisakyti požiūrio, kad kažkuo išskirtinai skiriuosi nuo visų kitų pasaulio priklausomų žmonių.

Kodėl “alkoholikai” yra mitas?

Daugelis žmonių, kurie pradeda blaivybės kelią arba abejoja savo gėrimo įpročiais, jaučia poreikį įrodyti, kad jie neatitinka stereotipo: “Aš negeriu kasdien”, “Aš dirbu ir uždirbu pinigus”, “Esu puikus tėtis ar vyras”, “Aš turiu prestižinį darbą”.

Visa tai kyla iš kultūrinio mito, kaip atrodo alkoholikas: jis dažnai vaizduojamas purvinas, bedarbis ir geriantis parke ant suolelio. Šis stereotipas yra pasenęs ir žalingas. Pasak dr. George’o Koobo, Nacionalinio alkoholio piktnaudžiavimo ir alkoholizmo instituto (NIAAA) direktoriaus, alkoholio vartojimo sutrikimo (AVS) spektras yra platus ir apima visus žmones, neišskiriant tų, kurie funkcionuoja aukštame profesiniame ir socialiniame lygmenyje.

„Alkoholio vartojimo sutrikimas neskirsto žmonių – jis paveikia visas socialines, lyties ir amžiaus grupes. Gebėjimas funkcionuoti nereiškia, kad alkoholio vartojimas nėra žalingas“.

Dr. Koob

DSM-5 klasifikuoja AVS kaip švelnų, vidutinį ar sunkų Ši klasifikacija netenka prasmės, kai mes susikoncentruojame į tai, kad „nėra taip blogai kaip pas kitus”.

Kodėl reikia pradėti ieškoti panašumų?

“Ieškok panašumų ir nesikoncentruok į skirtumus” – yra bene svarbiausias patarimas grupiniuose susitikimuose. Tai ne šiaip banali frazė, tai labai svarbus psichologinis posūkis mūsų požiūryje.

Johanas Hari, žurnalistas ir knygos „Chasing the Scream“ autorius, teigia, kad „priklausomybės priešingybė yra ne blaivybė – tai ryšys“. Kai ieškome panašumų, užmezgame ryšį. Randame tai, kas mums rezonuoja. Mes imame jausti, kad priklausome kažkokiai genčiai. Nuo šios vietos prasideda gijimas.

Kai mes sau kartojame: “Aš ne tokia, kaip jie, todėl tai man yra netinkama” – mes negalime atrasti sau vietos šiame pasaulyje, įstringame, nes priešinamės arba neigiame savo problemas. Todėl man labai patinka Annie Grace ideologija, kad mes visiškai neturime laukti, kol viskas sugrius:” Jei tik alkoholis sukelia bent menkiausių problemų – jo reikia atsisakyti”. Taip, kaip atsisakome laktozės ar glitimo, vos tik sužinome, jog dėl jo sutrinka mūsų sveikata.

Kodėl delsimas gali būti pražūtingas

Na visų pirma, toks elgesys atitolina reikalingus veiksmus, skatina problemos minimalizavimą ir laiko žmones įstrigusius žalinguose cikluose.

Daugelis žmonių mano, kad prieš kreipdamiesi pagalbos turi pasiekti dramatišką „dugną“. Jie sau aiškina, kad išgeria, nes turi darbą, išlaiko šeimą arba išoriškai atrodo sėkmingi.

Tačiau ši funkcionalumo iliuzija gali būti viena iš pavojingiausių neigimo formų. Žala ne visada būna akivaizdi ar tiesioginė. Emocinis perdegimas, lėtinės sveikatos problemos, nerimas ir santykių pablogėjimas dažnai kaupiasi lėtai ir tyliai.

Kuo labiau žmogus lygina save su mitine „tikrojo alkoholiko“ versija, tuo labiau jis atidėlioja savianalizę ir galimą pagalbą, reikalingą pokyčiams. Kiekviena diena, praleista neigime, yra diena, gilinanti priklausomybės nervinius takus smegenyse, todėl pats “išsikapstymo” procesas ilgainiui tampa sudėtingesnis.

Alkoholis kenkia ne tik kepenims ar santykiams – jis griauna pasitikėjimą savimi, protinį aiškumą, gyvenimo prasmę ir tikslus. Jis slopina ne tik skausmą, bet ir džiaugsmą. Ir daugeliui žmonių prabudimo akimirka įvyksta ne dramatiškai sudužus, o tyliai suvokus: „Aš nebenoriu toks būti“ – kaip tai nutiko ir man.

Praktiniai patarimai, kaip pakeisti požiūrį

• Nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti grupinius susitikimus, terapiją, mokymus ir t.t. Tai puiki proga išgirsti kitų žmonių istorijas, o pasėkoje to ir suprasti, kad ne tokie jūs ir skirtingi.
• Skaityk memuarus, klausyk podcastų – tai man padėjo bene labiausiai, nes grupinių susitikimų nelankiau. Tai taip pat puiki terpė pajusti kitų, priklausomų, žmonių emocijas ir išgyvenimus. Daugelis mane sekančių žmonių arba baigusių mano 30 dienų be alkoholio iššūkį man parašo, kad : “Giedre, tu viską kalbi taip, tarsi tai būtų apie mane!” . Jie beveik nedelsiant pasijunta suprasti ir tai gali būti labai reikšmingas pokytis jų gyvenime.
• Vietoj to, kad sau kartotum :“Aš ne tokia, kaip jie”, imk klausti :”Ko galiu iš jų pasimokyti?”. Šis elementarus perfrazavimas atveria duris ryšiui kurti.
• Dienoraštyje paanalizuok ką iš tikro bijai pripažinti? Ir ką reikštų, jei tu būtum, kaip tie kiti priklausomi žmonės?
• Praktikuok įsisąmonintą dėmesingumą. Dr. Judsono Brewerio darbai rodo, kad išmokus iš šalies, su atjauta pažvelgti į savo mintis, tu gali neskausmingai įveikti problemos neigimą.

Išvados

Paradoksalu yra tai, kad priklausomybė ilgainiui mus priverčia jaustis velniškai vienišai, nors iš tikrųjų esame vienos didžiausių ir labiausiai susijusių žmonių patirčių žemėje dalis. Kuo labiau trokštame būti kitokie, tuo labiau izoliuojamės. Kuo geriau atpažįstame savo panašumus, tuo didesnės galimybės pasveikti.

Šiandien daugybė blaivios gyvensenos influencerių vis primena, kad visiškai nebūtina pasiekti dugno, kad nuspręstum jog tau jau gana. Tai visiškai nebūtina būti tokiu, kaip tie “alkoholikai”, jog žinotum ir pripažintum, jog kažkas yra ne taip. Ir tau visiškai nebūtina tapti tokiu, kad galėtum priklausyti grupei žmonių, kurie nori įveikti priklausomybę ir pakeisti savo gyvenimą.

Tiesiog turi sąžiningai pažvelgti į savo gyvenimą ir paklausti: „Ar taip man tinka?“ Blaivi gyvensena nėra skirta tik tiems, kurie atitinka tą itin siaurą požiūrį – ji skirta visiems, kurie nori gyventi skaidriau, prasmingiau ir laisviau.

Kai atveriame duris bendrai patirčiai, įgyjame prieigą prie neišsemiamos išminties tinklo, o suvokimas, kad šioje kovoje esi ne viena (-s) – tampa tavo stiprybe. Ieškok panašumų. Įsiklausyk į istorijas, kurios kažką sužadina sužadina tavo viduje.

Leisk sau priklausyti.

# alkoholikai # alkoholikai # alkoholikai # alkoholikai # alkoholikai