Aš, kaip ir tu, tūkstančius kartų savęs klausiau, ar vyro priklausomybė ir mano meilė jam gali tilpti po vienu stogu. AA ideologistai sako, kad ne, o šiuolaikiniai šaltiniai pamažu švelnina toną ir kaip tik sako, kad be meilės neįmanoma įveikti priklausomybės. Tiesa, su išlygomis.
Priklausomybę turintį žmogų mylėti gali būti sunku.
Kaip gi mylėti žmogų, kuris mums nuolat meluoja, nuvilia ir, atrodo, labiau už mus vertina alkoholį, narkotikus, darbą ar kokią kitą priklausomybę?
Taip pat sunku mylėti žmogų, kuris atrodo kaip du skirtingi žmonės – geras ir mylintis, kai nevartoja, piktas ir konfliktiškas, kai vartoja. Žmogų, kuris dėl savo priklausomybės ir visko, kas jo gyvenime negerai, kaltina tave – ir atsisako pripažinti tiesą apie save ir savo priklausomybę.
Ar įmanoma išsaugoti meilę, darnų ir sveiką namų ūkį, kai jame glaudžiasi ir priklausomybė?
Priklausomybės poveikis santykiams
Žinomas psichoterapeutas Dr. Robertas Weissas pažymi, kad priklausomybė nuo alkoholio iš esmės yra tarpasmeninio ryšio liga (disconnection disease). Jis pabrėžia, kad priklausomybė ardo santykius, griauna tarpusavio pasitikėjimą, bendravimą ir emocinį intymumą. „Alkoholis tampa trečiąja santykių šalimi“, – teigia Weissas. „Jis reikalauja dėmesio, laiko ir emocinės energijos, kurie kitu atveju būtų skirti artimiesiems“.
Sunku su tuo nesutikti, juk apsvaigęs žmogus, tampa emociškai nepasiekiamas. Aiškinti priklausomam partneriui tai yra beprasmiška, šimtus kartų tai bandžiau daryti. Mano vyras paprasčiausiai to negali suprasti, jis skėsčioja rankomis ir sako:” Aš juk tavęs neatstumiu kai išgeriu, visada noriu būti su tavimi, visada noriu tave mylėti – čia tu atsiriboji”. Ir tame yra dalis tiesos.
Atsiriboju aš. Nes kitame laido gale nebelieka mano vyro… į mano namus ateina tas kitas vyras, kuris man nepatinka ir aš lieku laukti, kol jis išeis.
Ar jie mus myli?
Greičiausiai esi girdėjusi, kad nuo priklausomybės kenčiantys žmonės yra savanaudžiai, egoistai ir narcizai, kurie iš tikrųjų nesugeba mylėti kitų. Girdėjai ir tai, kad priklausomam žmogui svarbiausi yra tik santykiai su jo protą keičiančia chemine medžiaga ir, kad vienintelis dalykas, kurį jis iš tikrųjų myli, yra alkoholis, narkotikai, seksas arba lošimas.
Tikriausiai taip pat esi girdėjus, kad priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų asmenų partneriai iš esmės yra priklausomi nuo savo partnerių, t. y. jie taip pat yra priklausomi – bet nuo meilės. Jie kopriklausomi. Ir galbūt tau buvo pasakyta, kad tau yra būdingas kompulsyvus poreikis kontroliuoti ir manipuliuoti savo partneriu, kad tavo meilė yra per stipri arba netikra. Ir geriausia, ką tu gali padaryti dėl savo partnerio, tai pasitraukti, nes jūsų santykiai yra disfunkciniai.
Nors šiuose stereotipuose tikrai yra dalis tiesos, jie tikrai nėra absoliutūs. Daugelis kenčiančių nuo priklausomybės tikrai myli savo partnerius ir vaikus, nori jiems geriausio ir jaučia gėdą bei apgailestauja dėl savo veiksmų ir negalėjimo pasipriešinti, kai priklausomybė ima viršų. Tarsi tarp to, kas jie yra, ir to, kuo jie nori būti, būtų milžiniška siena, ir jie tiesiog negali suprasti, kaip tą sieną peržengti. Šie žmonės geba mylėti, tik jų priklausomybė neleidžia jiems to išreikšti.
Nuo narkotinių medžiagų priklausomi žmonės toli gražu nėra nepajėgūs mylėti, kaip tik jie gali būti labai jautrūs ir gebėti labai giliai mylėti. Tiesą sakant, jie dažnai būna tokie jautrūs, kad naudoja alkoholį, narkotikus, maistą, seksą, lošimus ar darbą, kad apsisaugotų nuo atvirumo ir pernelyg didelio pažeidžiamumo. Dažnai jie būna taip palaužti praeities traumų, kad bijo sau ar kitiems pripažinti, kaip giliai jie myli. Kopriklausomi taip pat gali būti itin jautrūs, mylintys žmonės, kurių problemos neleidžia jiems užmegzti sveikų santykių su partneriu.
Tiesą sakant, daugelis priklausomų ir kopriklausomų asmenų traukia vienas kitą būtent dėl šios priežasties: Jie atpažįsta giminingą sielą.
Kas gali trukdyti mylėti?
Galingiausia kliūtis, trukdanti priklausomiems ir kopriklausomiems asmenims mylėti, yra ta, kad abiem sunku mylėti save. Šis meilės sau trūkumas – paprastai vadinamas žemu savęs vertinimu – dažnai atsiranda dėl to, kad vaikystėje tėvai ar pagrindiniai globėjai jų tinkamai nemylėjo. Jei motina nepalaiko emocinio ryšio su savo vaiku arba jei ji emociškai apleidžia savo vaiką (nesuteikdama meilės, globos ar paskatinimo), vaikas jaučia šį emocinio ryšio trūkumą ir išgyvena jį kaip gilų praradimą.
Jei tas pats vaikas patiria bent vieno kito žmogaus – tėvo, močiutės, brolio ar sesers, šeimos draugo, mokytojo meilę, tai gali turėti įtakos ne tik vaiko gebėjimui mylėti kitą žmogų, bet ir jo psichinei sveikatai.
Vaikas, kurio nemyli, nesaugo ir nepriima vienas iš tėvų arba abu tėvai, suaugęs gali nešiotis nepilnavertiškumo, gėdos ir net neapykantos sau jausmus. Nors tokie žmonės gali sugebėti mylėti kitus, jiems dažnai vis dar sunku ar net neįmanoma mylėti savęs – ir tai neišvengiamai paveiks jų santykius.
Kaip žinoti, ar jis mane myli?
Galbūt klausi savęs: “Kaip sužinoti, ar jis mane myli? Jis sako, kad myli, bet taip dažnai meluoja, kad aš nebežinau ar jis nemeluoja, kad priverstų mane pasilikti?”
Tiesa, kad yra priklausomų asmenų, kurie nuolat meluoja, įskaitant ir tai, kad sako moteriai, jog ją myli, nors iš tikrųjų tik manipuliuoja ja.
Kai kurie blaivybės influenceriai mano, kad labai svarbu, jog mūsų partnerio elgesys atitiktų jo žodžius, nes priešingu atveju mes leidžiame savimi manipuliuoti, kontroliuoti ir apgaudinėti. Jei nebetiki žodžiais „aš tave myliu“, koks elgesys yra tavo partnerio meilės įrodymas?
Kai kurie atsakytų: „Jei jis tikrai mane mylėtų, jis pradėtų gydytis.“ . Taip, kai kurie priklausomi asmenys galiausiai nusprendžia pradėti dvylikos žingsnių ar kitą programą, kad parodytų savo partneriui, jog jį myli.
Tačiau apskritai sprendimas nepradėti gydytis nėra ženklas, kad tavo partneris tavęs nemyli. Jis gali tave mylėti, bet paprasčiausiai nėra pasirengęs žengti šio žingsnio.
Taigi, kaip elgiasi žmogus, kai jis iš tikrųjų tave myli? Vieno atsakymo į šį klausimą nėra – ypač kai kalbama apie priklausomą žmogų. Tavo partneris gali elgtis su tavimi pagarbiai, maloniai ir dėmesingai (visi standartiniai meilės požymiai) didžiąją laiko dalį, t. y. jei jis nevartoja. Tuomet jis gali virsti visiškai kitu žmogumi, sakyti žiaurius dalykus, nepaisyti tavo jausmų arba negerbti tavęs kitų akivaizdoje. Ar tai reiškia, kad jis iš tikrųjų tavęs nemyli, ar tai reiškia, kad jis į tave projektuoja savo neapykantą sau? Ar tai reiškia, kad jis nėra nuoširdus, kai visą likusį laiką elgiasi su tavimi pagarbiai, maloniai ir dėmesingai?
Čia nėra lengvų atsakymų ir aš jų neturiu. Kol kas… Žinau tik tiek, kad apsvaigę žmonės nėra jie, o posakis, kad išgėrus pasirodo tikras žmogaus veidas – yra mitas.
Vienok, tavo partneris tavęs nemyli ir meilė negali egzistuoti po vienu stogu, jeigu jūsų santykiai visumoje yra nepagarbūs, ar dar blogiau – smurtiniai.
Leiskit meilei būti motyvatoriumi keistis
Tai, ar tu ir tavo partneris iš tiesų mylite vienas kitą, turi didelę reikšmę įveikiant priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir gydant jūsų santykius. Priežastis yra tokia: Kad tavo partneris turėtų didžiausius šansus pasveikti, jus abu turi sieti stiprus emocinis ryšys, tu ir tavo partneris turite dirbti kartu ir bendradarbiauti. Nesvarbu, kaip tai pavadinsi – meile, ištikimybe ar užuojauta – būtent tai daro tą bendradarbiavimą įmanomą. Priešingu atveju bus pernelyg lengva nutraukti savo pastangas, kai bus sunku (o taip tikrai bus). Ypač jei jums abiem trūksta meilės sau, gali tekti pasikliauti meile partneriui, kad ištvertumėte sunkius laikus. Meilė padės motyvuoti kiekvieną iš jūsų keistis net tada, kai jūsų pačių motyvacija susilpnės.
Dauguma terapeutų ir specialistų pasakytų, kad prieš padedant partneriui turi sugebėti pamilti save – ir ilgalaikėjė perspektyvoje tai yra tiesa. Tačiau kol kas, kol mokaisi mylėti save ir stengiesi atitaisyti vaikystės (ar kitų netekčių) žalą, tau gali tekti pasikliauti meile savo partneriui, kad išliktum motyvuota keistis ir galėtum padėti jam pasikeisti.
Taip pat tikriausiai esi girdėjus, kad kenčiantys nuo priklausomybės turi keistis dėl savęs, o ne dėl ko nors kito. Tačiau kai turime reikalų su žmogumi, kuris nemyli savęs, – žmogumi, kuris, tiesą sakant, gali savęs nekęsti, – vienintelė motyvacija, kurią jis iš pradžių gali sukaupti, yra meilė tau arba savo vaikams. Taigi, vėlgi, kol jis dirba, kad įgautų meilę sau, jam gali tekti remtis meile tau kaip motyvacija. Gera žinia ta, kad kuo daugiau teigiamų pokyčių jis padarys, tuo geriau jis jausis ir tuo daugiau meilės sau išsiugdys.
Ribos ir aiškus bendravimas
Dr. Johnas Gottmanas, garsus santykių tyrinėtojas, bendravimą įvardija kaip svarbiausią veiksnį, padedantį išlaikyti meilę priklausomybės sąlygomis. Jis siūlo naudoti vadinamąsias „švelnias paleidimo priemones“, kad rūpesčiai būtų sprendžiami neaštrinant konflikto. Pavyzdžiui, užuot kaltinus priklausomą asmenį, kad jis žlugdo savo šeimą, švelni dalogo pradžia gali skambėti taip: „Aš jaučiuosi išsigandus ir nerimauju, kai tu negrįžti namo naktimis“.
Pasak klinikinės psichologės daktarės Nedros Glover Tawwab, ribos yra labai svarbios siekiant apsaugoti ir priklausomą asmenį, ir jo artimuosius. „Ribos – tai ne bausmė, o aiškumas santykiuose“, – aiškina N. Tawwab. „Nustatant ribas, susijusias su alkoholio vartojimu, finansiniais klausimais ir bendravimu, galima sukurti sveikesnių tarpusavio santykių pagrindą.“
Aš jau senai nebesitikiu, kad mano vyras skaitys mano mintis. Senai nebesirūpinu, kad “visiems būtų patogu”. Labai aiškiai ir konkrečiai ištransliuoju, ko aš tikiuosi iš savo vyro, kad apsaugočiau savo emocinę būseną. Turime labai aiškiais taisykles ir jų laikomės.
Ar meilė gali išgyventi su priklausomybe?
Ji negali išgyventi jeigu nevyksta pokyčiai. Ekspertai sutaria vienareikšmiškai: vien meilės nepakanka kovojant su priklausomybe. Šeimos turi suprasti, kad mylėti žmogų nereiškia toleruoti jo žalingą elgesį ar aukoti savo sveikatą. Jie turi teikti pirmenybę savo gerovei, ieškoti paramos ir nustatyti ribas, kad apsaugotų save ir galiausiai su priklausomybe kovojantį asmenį. Kalbama ne apie meilės atsisakymą, o apie tai, kaip meilė projektuojama priklausomybės nuo alkoholio paveiktoje šeimoje.
Pasirinkimas likti santykiuose, kuriuos paveikė priklausomybė nuo alkoholio, yra labai asmeniškas sprendimas. Jam reikia švietimo, paramos ir sąžiningo įvertinimo, kas yra tvaru, t.y. realu. Be šių priemonių meilė gali greitai virsti skausmo ir sumaišties šaltiniu.
Galiausiai meilės nereikia aukoti ant priklausomybės aukuro, ji turi vystytis. Ji turi stiprėti dėl išsakytos tiesos, išreikštos užuojautos ir nepailstamo ryžto. Kaip taikliai teigia Džillian Turecki: „Meilė priklausomybę turinčiam žmogui gali būti inkaras, kuris jus laiko tvirtai, bet ji negali būti gyvenimo ramsčiu.“ . Norint suteikti galių kitiems blaivybės kelionėje, reikia derinti empatiją, padrąsinimą, veiksmingą bendravimą ir įsipareigojimą siekti visapusiškos gerovės. Puoselėdami palankią aplinką, skatindami teigiamus gyvenimo būdo pasirinkimus ir kurdami tvirtą paramos tinklą, galime reikšmingai prisidėti prie savo artimųjų sveikimo kelionės.
