Apie kopriklausomybę mes žinome per mažai. Apie ją kalbame dar mažiau, jos nepastebime ir dažnai netgi nuvertiname. Mitai prisidėjo prie to, kad mes galvojame, jog kopriklausomybė yra kažkas, kad nutinka tik “alkoholikų žmonoms”. Tačiau šios temos tyrinėtojai neigia šį suvokimą ir teigia, kad kopriklausomybė, didesnė ar mažesnė, yra būdinga beveik visiems žmonėms.
Kai mylimas žmogus kovoja su priklausomybe, emocinis krūvis, kurį jis daro tau ir jūsų šeimai, gali būti didžiulis. Gali būti, kad nuolat nerimauji, stengiesi užglaistyti problemas, vaikštai peilio ašmenimis arba aukoji savo poreikius, kad apsaugotum save ir jį.
Šiame beprotnemy greičiausiai savęs klausi: „Ar aš padedu, ar esu problemos dalis?”. Štai čia ir galima atsisukti į kopriklausomybę, kaip galimą atsakymą.
Sveikstančiųjų nuo priklausomybės bendruomenėse terminas kopriklausomybė dažnai vartojamas aiškiai nesuvokiant jo tikrosios reikšmės. Todėl svarbu šiek tiek apžvelgti populiariausius klaidingus įsitikinimus ir padaryti daugiau erdvės tavo asmeniniam augimui.
Kopriklausomybė – kas tai?
Tai paini sąvoka. Ir nepriklausomai nuo to, ar tau šis terminas patinka, ar ne, jis tapo populiariu būdu kalbėti apie bruožų rinkinį ar santykių dinamiką, kurie paprastai yra vaikystės traumos (pavyzdžiui, augimas disfunkcinėje šeimoje) arba kartų traumos rezultatas. Taigi, nepriklausomai nuo to ar tavo šeimoje yra “alkoholikas” ar ne – kopriklausomybė, kaip elgesio modelis, tavyje tūno senai. Ji susiformuoja dar vaikystėje.
Anot kopriklausomybės tyrinėtojos Pia Mellody, kopriklausomybė tai platus problemų spektras, kuris turi įtakos gebėjimui savarankiškai funkcionuoti santykiuose su kitais žmonėmis. Anot jos, kopriklausomybė apima savigarbos, ribų, realybės, prisirišimo ir nuosaikumo problemas. Kitaip tariant, tai ne tik „per daug geras“ ar „per daug paslaugus“ – tai savęs praradimas besirūpinant kitais.
Pagrindiniai kopriklausomybės bruožai:
- Sunkumai nustatant ribas.
- Nuolat teikiama pirmenybė kitų žmonių poreikiams, o ne savo.
- Bandymas išspręsti kitų žmonių problemas, jų gelbėjimas ir destruktyvaus elgesio įgalinimas.
- Būtinybė būti reikalingam.
- Palikimo, atstūmimo ar kritikos baimė.
- Žemas savęs vertinimas, jausmas, kad esi netinkamai geras arba kažko nevertas.
- Nežinojimas, kas esi, kas tau patinka, kuo tiki, nežinai ko tau reikia ir ką jauti.
- Nepraktikuoji rūpinimosi savimi ar neskiri dėmesio savo poreikiams.
- Savo jausmų slopinimas arba nuvertinimas.
- Prisiimi kaltę dėl dalykų, kurių nepadarei ar negalėjai kontroliuoti.
- Jautiesi atsakinga (-s) už kitų žmonių jausmus ir sprendimus.
- Nuolat nerimauji ir nori viską kontroliuoti.
Tai tik maža dalis visų būdingų bruožų, tačiau tai turėtų po truputį tave užvesti ant kelio.
O dabar aptarkime, kokie mitai apraizgę kopriklausomybę.
1. Mitas. Kopriklausomybė – tai, kai myli per stipriai.
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie kopriklausomybę yra tai, kad tai tiesiog reiškia „mylėti per smarkiai” arba “aklai”. Šis pernelyg supaprastintas požiūris sumenkina sudėtingą problemą. Melody Beattie, knygos “Nepriklausomi” autorė, pabrėžia, kad kopriklausomybė yra visiškai ne apie meilę, tai apie kontrolę. „Meilę painiojame su rūpesčiu, kontrole ir įgalinimu“, – rašo ji.
Kopriklausomybė yra disfunkcinis santykių modelis, kuriam būdingas įkyrus poreikis padėti, “pataisyti” ar išgelbėti priklausomą žmogų. Tai nebūtinai per didelė meilė – tai kompulsyvus troškimas kontroliuoti įvykius, siekiant jaustis saugiai.
Dr. Karen Khaleghi, klinikinė psichologė ir priklausomybių ekspertė
2. Mitas. Kopriklausomybė pasireiškia tik intymiuose santykiuose.
Kopriklausomybė pasireiškia ne tik šeimose ar santykiuose, kuriuose yra priklausomybės atvejis. Kopriklausomybės sąvoka atsirado bandant suprasti moterų, ištekėjusių už alkoholikų, dinamiką, tačiau bėgant metams supratimas plėtėsi ir buvo prieita išvados, kad kopriklausomybė gali išsivystyti įvairiuose santykiuose – tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, kolegų ir net tarp draugų. Daktaras Robertas Subby, šeimos terapeutas, kopriklausomybę apibūdina kaip „emocinę, psichologinę ir elgesio būklę, kuri išsivysto dėl ilgalaikių slegiančių taisyklių, trukdančių atvirai reikšti jausmus ir tiesiogiai diskutuoti apie problemas, rezultatas“.
Priklausomybės kontekste šeimos nariai dažnai prisiima tokius vaidmenis kaip „taisytojas“ arba „kankinys“, aukodami savo gerovę, kad palaikytų priklausomą asmenį. Ši dinamika gali stipriai paveikti visų tipų santykius – ne tik intymią partnerystę.
3. Mitas. Jei rūpiniesi kitais, esi kopriklausomas.
Žmonės, turintys koriklausomybę, daug laiko praleidžia rūpindamiesi kitais, tačiau vien tai nereiškia, kad žmogus yra kopriklausomas. Pavyzdžiui, jei per pandemiją perki bakalėjos produktų senyvo amžiaus kaimynui arba prižiūri brolio vaikus, kol jis eina į darbo pokalbį, tai nereiškia, kad esi kopriklausomas.
Kopriklausomas rūpnimasis dažniausiai įgalina kito žmogaus disfunkcini elgesį, yra perdėtas ir dažniausiai nepageidaujamas. Tokie žmonės gali skirti tiek daug laiko ir energijos rūpinimuisi kitais, kad pamiršta savo pačių poreikius. Stiprus noras padėti jiems padeda jaustis reikalingiems ir svarbiems – tai yra pagrindinė jų tapatybės dalis. Bendrai priklausomi asmenys nesijaučia labai gerai patys su savimi, o rūpinimasis yra būdas jaustis įvertintiems ir naudingiems, todėl jie prisiverčia tai daryti net tada, kai tai sukelia problemų sau ar kitiems.
Kopriklausomiems asmenims sunku pasakyti „ne“ (arba jie jaučiasi kalti, kai tai padaro), kas ilgainiui veda prie išsekimo. Be to, jie linkę rūpintis kitais iš pareigos arba bijodami būti teisiami, atstumti ar kritikuojami.
Kopriklausomas rūpinimasis taip pat dažnai susijęs sū įgalinimu, bandymu kontroliuoti žmones ir įvykius, bei keisti kitus. Kai padedame kitiems išvengti neigiamų jų veiksmų pasekmių, sudarome sąlygas jiems ir toliau elgtis žalingai ar destruktyviai. Tai iš tikrųjų nėra pagalba jiems. Taip elgdamiesi, mes paprasčiausiai bandome suvaldyti savo pačių diskomfortą, nerimą ir bejėgiškumo jausmą.
Priešingai, nepriklausoma globa turi ribas ir yra suderinta su rūpinimusi savimi. Tai nėra daroma priverstinai, siekiant patvirtinti savo vertę ar numalšinti nerimą. Ji pagarbi ir nėra primetama žmonėms, kurie nenori keistis arba nenori konkretaus sprendimo, kuriam esate nusiteikę.
4. Mitas. Kopriklausomi žmonės yra silpni arba įnoringi
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad žmonės, kurie pasižymi ko priklausomybe, iš prigimties yra silpni arba per daug įnoringi. Tačiau daugelis žmonių, kuriems būdinga kopriklausomybė iš tikrųjų yra neįtikėtinai stiprūs – jie tiesiog nukreipia savo energiją į kitų valdymą ar gelbėjimą, o ne tenkina savo poreikius. Jie yra išgyvenusieji!
Kopriklausomybė yra natūrali ir suprantama reakcija į traumą, slegiančius išgyvenimus, nedėmesingą ar nenuoseklų auklėjimą. Šis elgesio medelis išsivysto, kaip būdas susidoroti su sunkumais. Ir nors šiandien šį gyvenimo įveikos strategija gali būti nenaudinga, tada kai ji atsirado, tai buvo geriausias būdas ištverti gyvenimą.
Vienok, kopriklausomybė atsirado ne dėl tavo kaltės.
Blaivybės influencerė ir nepriklausomos asmenybės ugdymo trenerė Tiffany Jenkins, kuri socialiniuose tinkluose dalijasi savo patirtimi, susijusia su priklausomybe, pažymi, kad jos kopriklauomas elgesys kilo iš noro jaustis reikalinga ir vertinga. „Aš nebuvau silpna – bijojau būti nematoma“, – sako ji. Kopriklausomybės suvokimas kaip netinkamai pritaikomas gyvenimo įveikos mechanizmas, o ne charakterio trūkumas, gali padėti su šia problema kovojantiems žmonėms.
5. Mitas. Korpiklausomas elgesys išliks visam laikui.
Sąvoka „kopriklausomybė“ gali atrodyti kaip bausmė iki gyvos galvos, bet tai tikrai taip nėra. Psichologė ir autorė dr. Sherry Gaba aiškina, kad kopriklausomybė yra išmoktas elgesys, o ne užkoduota tapatybė. „Galite atsimokinti kopriklausomą elgesio modelį ir sukurti sveikesnį labiau subalansuotą bendravimo dinamiką“, – tvirtina ji. Gali išmokti mąstyti ir elgtis kitaip.
6. Mitas. Tu negali įveikti kopriklausomybės nenutraukus ryšių su savo įdingo elgesio objektais.
Kai kurie žmonės mano, kad vienintelis būdas išsivaduoti iš kopriklausomybės yra nutraukti ryšius su žmogumi, kovojančiu su priklausomybe. Tačiau dr. Stevenas Karpmanas, dramos trikampio kūrėjas, teigia, kad įveikti kopriklausomybę, reiškia išmokti brėžti ribas, o ne vengti sunkumų ir nutraukti santykius.
Tokios programos kaip CRAFT, moko šeimos narius, kaip palaikyti palaikančius, atjaučiančius ryšius, be destruktyvaus elgesio. Ribų nustatymas, rūpinimasis savimi ir pagalbos ieškojimas, gali padėti šeimos nariams susigrąžinti savo gyvenimą ir išsaugoti santykius su priklausomu mylimu žmogumi.
6. Mitas. Viskas, kas susiję su kopriklausomybe, yra blogai.
Nors kopriklausomybė tiktai gali nulemti nesveiką santykių dinamiką, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad ne visi su kopriklausomybe susiję dalykai yra neigiami.
Tokie bruožai, kaip empatija, rūpestingumas ir lojalumas, gali būti naudingi, jei santykiuose jie išreiškiami sveikai ir subalansuotai.
Dr. Shawn Meghan Burn, socialinė psichologė
Savo knygoje „Nesveika pagalba“ daktarė Burn išskiria „sveiką pagalbą“ ir „nesveiką pagalbą“. Svarbiausia yra kitus palaikyti neaukojant savęs. „Empatija ir rūpestis nėra problema“, – rašo ji. “Problema iškyla, kai jie naudojami kaip įrankiai kontroliuoti, manipuliuoti ar išvengti susidūrimo su savo problemomis.”
Išvados
Kiekvienam, kuris turi reikalų su priklausomybėmis, yra svarbu suprasti kokie mitai egzistuoja, kad galėtų tikslingiau dirbti šiuo klausimu. Svarbiausia, ką reiktų išsinešti iš šio įrašo tai, kad kopriklausomybė (kaip ir priklausomybė) yra išmoktas elgesys ir jį galima “atsimokinti”.
Jei įtari, jog tu turi kopriklausomybę, apsvarstyk galimybę paskaityti SMART Recovery Family & Friends, CRAFT arba Melody Beattie, Dr. Sherry Gaba knygas. Atmink, kad įmanoma mylėti ir palaikyti kitą žmogų, neprarandant savęs.
# mitai # mitai # mitai # mitai # mitai # mitai
