Visai nesenai rašiau apie penkis kovos su priklausomybe lygius. Pirmasis jų yra pre-kontempliacija, kurioje žmogus dažnai neigia priklausomybės egzistavimą, nes nuoširdžiai tiki, kad jo gėrimo įpročiai yra normalūs ir jie nekelia jokių rūpesčių. Šiandien rašysiu apie tai, ką reiškia užknisantis pareiškimas “aš neturiu problemos su alkoholio vartojimu”, kaip į tai reaguoti ir kaip gali greičiau padėti artimąjam pereiti į sekantį, kontempliacijos, etapą.
Kaip suprasti kuriame lygyje yra tavo artimasis?
Na, viskas labai paprasta. Jei tavo artimasis yra tikrame pre-kontempliacijos lygyje, kai tu iškelsi klausimą apie jo gėrimo įpročius, jis nereaguos blogai. Tiesą pasakius, net nelabai supras apie ką tu kalbi , greičiausiai pasimes ir jausis nemaloniai nustebintas.
Jei tavo artimasis yra jau kontempliacijos etape, jis jau suvokia, kad problema tikrai egzistuoja, bet galbūt dar nėra pasirengęs jos spręsti. Todėl labai natūralu, kad kai tu jam užduoti klausimus apie jo priklausomybę – jis aktyviai priešinsis ir reaguos piktai.
Tas pyktis kyla iš baimės jog jis bus spaudžiamas arba, kad tu nuo šiol pradėsi elgtis kitaip.
Jis taip tikrai nesielgia, nes neigia savo problemą, jis paprasčiausiai neigia pokyčius.
Galbūt neigimas nėra visiškai tinkamas terminas?
Nemanau, kad neigimas yra tinkamiausias žodis, nes jis reiškia, kad arba supranti problemą ir nenori jos pripažinti, arba visiškai nesuvoki, kad problema egzistuoja. Dauguma žmonių, turinčių priklausomybių, nujaučia problemos egzistavimą, bet gali nesuvokti viso jos poveikio. Todėl manau, kad geresnis terminas yra problemos minimizavimas. Artimajam gali būti sunku atpažinti ar pripažinti, kaip stipriai problema veikia jūsų šeimą, bet tai nereiškia, kad neigimas yra absoliutus.
Minimizavimas yra vienas iš būdų būti nesąžiningam su savimi ir kitais, ir tai yra dažna žmonių, kovojančių su priklausomybe, patirtis.
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių artimasis gali nepripažinti savo elgesio keliamų problemų.
Visų pirma – stigma. Vien dėl stigmos man pačiai buvo sunku kalbėtis apie savo alkoholio vartojimą, buvo sunku kreiptis į specialistus, nes vis lyginau save su “alkoholikais”, o man iki jų buvo, kaip iki mėnulio. Man atrodė, kad gydytojai ir konsultantai yra skirti “turintiems rimtesnių problemų”. O mano vyras, kai bandome kalbėtis apie jo gėrimo problematiškumą, visada ištraukia argumentą: “Pinigai į namus parnešami, mes neturime jokių finansinių rūpesčių – vadinasi ne tokia didelė ir problema, kad kartais išgeriu“. Ir faktas, kad jis galvoja jog “viską gali pats”. Priklausomybę turintys žmonės dažnai save lygina su visuomenėje sukurtais stereotipais apie “alkoholikus” ir juose neįžvelgia savęs. Ir ne be pagrindo.
Tik labai maža dalis priklausomybę turinčių žmonių išties atitinka “alkoholiko” etiketę.
Problemos suvokimas ir pripažinimas paprastai ateina, kai žmogus patiria sunkių pasekmių dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, pavyzdžiui, praranda darbą, susiduria su teisinėmis problemomis ar šeimos iširimu. Priešingai, žmonės, kurie turi stabilų darbą ir pilnavertiškai funkcionuoja visuomenėje, rečiau savo vartojimą mato, kaip probleminį ir dažniau jį vertina paviršutiniškai.
Įdomu yra ir tai, kad priklausomybės mes vis dar nevertiname, kaip psichikos sveikatos sutrikimo ir tikime, kad ji yra lengvai kontroliuojama. Iš to išeina, kad mes tikime, jog vartojimas yra savanoriškas ir ilgai pasakojame sau istorijas, kad “galiu mesti gerti, kai tik panorėsiu – aš paprasčiausiai nenoriu”.
Reikia neatmesti ir to fakto, kad daug priklausomybę turinčių žmonių psichiką veikiančias medžiagas naudoja savigydai dėl gretutinių psichikos sveikatos sutrikimų ir kaip problemų įveikos mechanizmą.
Kaip bendrauti su tokiu žmogumi efektyviau?
1. Nuo konfrontacijos prie bendradarbiavimo
Konfrontacija su priklausomu artimuoju (kaltinimais, ultimatumais ar gėdinimu) jį greičiausiai dar labiau pastūmėsi į neigimą ir aktyvią gynybą. Dr. Williamo Millerio ir dr. Stepheno Rollnicko, motyvacinio interviu (MI) kūrėjų, tyrimai atskleidė, kad žmonės labiau linkę keistis, kai jaučiasi palaikomi, o ne puolami.
Užuot sakius: „Tu turi problemų dėl alkoholio vartojimo ir tau reikia liautis.”
Pabandyk: „Kartais man atrodo, kad alkoholio vartojimas sukelia tau nepatogumų. Kaip tu galvoji ar jauti?“
Tai atveria duris apmąstymams, o ne gynybai.
2. Praktikuok reflektyvų klausymą
Vienas iš pagrindinių motyvacinio interviu metodų yra reflektyvus klausymasis. Tai reiškia, kad reikia atidžiai klausytis ir pakartoti tai, ką išgirdai, parodant, kad tikrai bandai suprasti artimojo požiūrį.
Pavyzdžiui, jei artimasis sako: „Aš negeriu tiek daug, kaip tau atrodo. Galiu nustoti gerti, kada panorėjęs“.
Užuot užkūrus ginčą, gali pasakyti: „Panašu, kad jauti jog kontroliuoji savo gėrimą. Iš ko kyla toks įsitikinimas?“
Įsitraukus į tokį pokalbį, leisi jam tyrinėti savo mintis ir nesijausti puolamam.
3. Rinkis empatiją, o ne teisimą
Johanas Hari knygoje „Chasing the Scream“ teigia, kad priklausomybė klesti atsiskyrimo ir izoliacijos sąlygomis. Pasak jo, priklausomybės antonimas nėra blaivybė, tai – ryšys. Kuo labiau priklausomas asmuo jaučiasi teisiamas ir atstumtas, tuo didesnė tikimybė, kad problema tik gilės.
Venk kalbų, kuriomis gėdijama ar kaltinama. Vietoj to parodyk, kad tau jis rūpi:
„Aš tave myliu ir nerimauju dėl tavęs“.
„Pradėjau šį pokalbį ne tam, kad tave teisčiau. Tiesiog noriu suprasti, kas vyksta.“
„Tu nesi vienišas šioje situacijoje. Noriu tave palaikyti.“
Kai priklausomas asmuo jaučiasi suprastas, o ne pasmerktas, jis labiau linkęs atsiverti ir priimti pasiūlymus.
4. Mokykis užduoti atvirus klausimus
Tai yra ir mano silpnoji vieta. Problema tame, kad uždari klausimai (kurių atsakymai yra Taip/Ne) dažnai uždaro pokalbį. Atviri klausimai kviečia diskutuoti ir reflektuoti.
Vietoj to, kad klaustum: „Ar tau neatrodo, jog turi problemų su alkoholiu?“
Pabandyk: „Ką galvoji apie savo gėrimą paskutiniu metu?” Arba “Ką jauti … ?”
Vietoj: „Kodėl tu tiesiog nenustoji?“
Pabandyk: „Kas tave atbaido nuo pabandymo gerti mažiau?“
Tokie klausimai skatina nuoširdų pokalbį, o ne ginčą ar monologą.
5. “Pagauk” momentus, kai kalba pasisuka apie pokyčius
Tais momentais, kai priklausomas artimasis pradeda reikšti savo susirūpinimą ar norą keistis, tavo tikslas – paskatinti ir sustiprinti šiuos momentus.
Jei jis sako: „Kartais išgeriu daugiau, nei noriu“, gali atsakyti: „Kaip manai, dėl ko taip atsitinka?“ arba „Kaip manai, ko reikėtų, kad gertum mažiau?“
Svarbiausia padėti jam ištirti jo paties mintis, skatinančias keistis, o ne primesti savo požiūrį.
6. Pokyčiai vyksta mikro žingsneliais
Pokyčiai yra procesas, o ne įvykis. Jei tavo artimas žmogus neigia, tikslas yra ne priversti jį per vieną naktį pradėti abstinenciją, bet švelniai nukreipti jį savęs pažinimo ir pokyčių apmąstymo link.
Į blaivybę reikia žvelgti smalsiai, o ne su baime ar per prievartą.
Mažų žingsnelių skatinimas, pavyzdžiui, perskaityti knygą apie alkoholio poveikį, dalyvauti paramos grupės susitikime ar tiesiog sumažinti alkoholio vartojimą, gali būti veiksmingesnis nei spaudimas iš karto susilaikyti nuo alkoholio.
Mano vyras beveik iškart atmeta bet kokius pasiūlymus dėl ilgalaikės blaivybės. Ji jį gąsdina. Tačiau jis visai mielai tyrinėja viską iš šalies, išbando tam tikras mano teorijas ir strategijas, neatsisako apie viską pasikalbėti ir reflektuoti.
Naujai pasaulėvokai priimti reikia laiko.
7. Tapk priklausomybių tyrinėtoju
Apsiginkluok žiniomis apie priklausomybių problematiką. Ne, ne tam, kad išgydytum artimąjį, o tam, kad tau pavyktų išvystyti empatišką požiūrį į jį.
Ko turėtum nedaryti
- Nesirink konfrontacijos ir jokių kitų agresyvių bendravimo taktikų. Jei jis jausis puolamas, greičiau užsisklęs, vengs kalbėtis ir nutols.
- Nekelk priklausomybės ir blaivybės klausimų, kai artimasis yra apsvaigęs. Dažniausiai mes išgėrę esam linkę prisižadėti dalykų, kurių kitą dieną net nenorime prisiminti. Todėl, tai neturi jokios prasmės.
- Nuolat pasitikrink ar neįgalini jo priklausomybės. Apie įgalinimą rašiau kitame savo įraše, jį gali rasti ČIA.
Išvados
Neigimas nėra lietpaltis, pro kurį neprasiskverbia nei vienas tavo žodis. Sąmoningai bendraudami ir būdami sąžiningi, šeimos nariai ir draugai tikrai gali prisibelsti į žmogaus sąmonę, kad jis nustotų neigti ir imtų kvestionuoti savo priklausomybę. Priklausomam žmogui nebūtina pasiekti dugną, kad jis norėtų pasikeisti – svarbiausia elgtis dėmesingai ir rūpestingai.
Stenkis išklausyti priklausomo artimojo patirtį ir baimes, leisti jam išsakyti savo nuomonę. Savo ruožtu tu galėsi paaiškinti savo jausmus ir baimes dėl jo priklausomybės. Jei jį palaikysi ir parodysi, kad esi pasirengęs jam padėti ir nori likti šalia, tikėtina, kad jis viską priims greičiau ir su mažesniu pasipriešinimu.
Pokalbius su “problemų neturinčiu” artimuoju vertink, kaip atviro, tęstinio dialogo pradžią.
Atmink, kad priklausomybė veši gėdoje ir paslaptyje, tačiau sveikimas prasideda nuo ryšio ir atjautos. Tavo, kaip artimojo, vaidmuo – ne „pataisyti“ priklausomą šeimos narį, bet būti empatišku ir besąlygiškai palaikančiu asmeniu jo kelionėje į sąmoningumą ir, tikėkimės, pasveikimą.
# reaguoti # reaguoti # reaguoti # reaguoti # reaguoti # reaguoti # reaguoti
