Daugelis žmonių į elgesį, kuris jiems nepatinka, automatiškai reaguoja bausdami, atsiskirdami ar pykdami. Taip norime, kad priklausomybę turintys artimieji pamatytų, kokią žalą daro narkotinių medžiagų vartojimas, prisiimtų atsakomybę ir pakeistų savo elgesį. Tačiau tyrimai rodo, kad bausmė neveikia ir daugeliu atvejų tik pablogina padėtį. Tai tampa užburtu ratu. Ir jei labai gerai apsidairytum, tai pamatytum, kad ir tu, gal būt jau dešimt metų, griežtai “auklėji” savo artimąjį, be jokio apčiuopiamo teigiamo rezultato.
Ką apie bjaurų elgesį su priklausomu žmogumi sako mokslas?
Daugelis priklausomų asmenų šeimos narių mano, kad griežtas požiūris, atstūmimas ar leidimas „pasiekti dugną“ privers juos pasikeisti. Tačiau priklausomybių tyrinėtojai tokie, kaip daktaras Gaboras Matė ir daktaras Karlas Hartas, pabrėžia, kad priklausomybė nėra žmogaus pasirinkimas. Tai sudėtinga būklė, kurią lemia vaikystės traumos, pakitusi smegenų biochemija ir aplinkos veiksniai.
Dr. Matė teigia, kad priklausomybė dažnai kyla dėl gilaus emocinio skausmo ir nepatenkintų poreikių. Kai baudžiame su priklausomybe kovojantį žmogų, gėdindami jį, nesuteikdami emocinės paramos ar nutraukdami ryšį, stipriname jo menkavertiškumo ir vienišumo jausmą. Šios emocijos dažnai pakursto priklausomybę, užuot ją sustabdžiusios.
Be to, priklausomybių ir elgesio psichologijos tyrimai rodo, kad baudžiamosios priemonės didina stresą ir blogina atkryčio rodiklius. Dr. Nora Volkow, Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto (NIDA) direktorė, atlikdama neurologinius tyrimus įrodė, kad priklausomybė veikia smegenų grandines, susijusias su sprendimų priėmimu ir savikontrole. Bausdami priklausomą artimąjį „neišmokome“ jo priimti geresnių sprendimų – tai tik sustiprina jo emocinę kančią ir susvetimėjimo jausmą.
Mitas apie “dugną”
Mintis, kad žmogus turi pasiekti „dugną“, kad norėtų keistis, nėra pagrįsta jokiais tyrimais. Dr. Viljamas Vaitas (William White), priklausomybių istorikas ir tyrinėtojas, pažymi, kad daugelis žmonių pasveiksta dar nepasiekę ekstremalių gyvenimiškų aplinkybių, ypač kai gauna nuolatinę paramą, palaikymą ir tinkamą nukreipimą.
„Dugno“ laukimo problema yra ta, kad tai nenuspėjamas ir pavojingas kelias. Vieniems dugnas gali reikšti darbo praradimą ar finansinius sunkumus, kitiems – benamystę, perdozavimą ar net mirtį.
Neaiškios „dugno“ ribos yra pinklės priklausomo asmens artimiesiems.
Jei jie tiki, kad bausdami artimąjį privers greičiau pajausti tą „dugną“ – jie rizikuoja išgyventi nuolatinį nusivylimą, kaskart, kai paaiškėja, kad artimajam naujas dugnas visai nėra dugnas. Iš tikro, kuo daugiau žmogus turi „socialinio kapitalo“, t.y. karjera, šeima, ryšiai – tuo didesnė tikimybė, kad jis priims sprendimą mesti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Užuot laukusios krizės, šeimos gali aktyviai prisidėti prie pokyčių, naudodamos įrodymais pagrįstas strategijas.
Jei ne bausmė, tai kas tada?
Teigiamas pastiprinimas
Uoj, šitas tai man buvo kietas riešutėlis. Galvoje sproginėjo saugikliai, kai turėjau persilaužti nuo savo vyro terorizavimo prie teigiamo pastiprinimo. Teigiamas pastiprinimas, pagrindinis elgesio psichologijos principas, apima pageidaujamo elgesio skatinimą, o ne baudimą už nepageidaujamą elgesį. Šis metodas plačiai taikomas gydant priklausomybes ir yra pagrindinis daktaro Roberto Meyerso (Dr. Robert Meyers) sukurto CRAFT metodo elementas.
CRAFT šeimos narius moko, kad reikia savo artimuosius, kurie turi priklausomybę apdovanoti, kai jie yra blaivūs ir ignoruoti, kai jie vartoja. Ką reiškia apdovanoti? Tai reiškia skirti malonų, teigiamą ir pozityvų dėmesį, kai tavo artimasis nevartoja.
Juk įprastai gyvenime, kai kažkas pasielgia gerai ir norime, kad tas elgesys pasikartotų, mes apdovanojame juos, pagiriame, atkreipiame dėmesį – žodžiu, reaguojame pozityviai ir paskatinamai. Ir toks elgesys yra malonus abiems pusėms.
Ką reiškia apdovanoti? Rekomenduoju pasiimti rašiklį ir užrašinę ir surašyti viską kas šauna į galvą. Tai gali būti visi malonūs užsiėmimai, kads ir maži, kurie suteiks prasmės gyvenimui tiek tavo artimajam, tiek tau. Tai gali būti – pažiūrėti kartu filmą, padaryti skanią vakarienę, padaryti masažą, pasiūlyti pažaisti kortomis, išeiti pasivaikščioti, padovanoti kokį niekutį, tai gali būti netgi seksas ar kokia intymumo akimirka. Tokiu būdu, tiek tu, tiek tavo artimasis pradės mokytis, kad gyvenimas nėra vien tik nykus ir pilkas. Ir tos spalvos atsiranda tik tada, kai jis yra visiškai blaivus.
Tyrimai rodo, kad šeimos, taikančios CRAFT, sėkmingai įtraukia savo priklausomybę turinčius artimuosius į gydymą maždaug 64 % atvejų, palyginti su tik 25 % atvejų, kai taikomi tradiciniai konfrontaciniai metodai.
Žinok, kad kai kuriems žmonėms, dėmesio atkreipimas, net jei jis yra neigiamas, irgi gali būti tarsi apdovanojimas.
Kai kuriems, neigiamas dėmesys yra geriau negu jokio dėmesio, kitaip tariant – jeigu tu siautėji kaip uraganas, tavo artimasis jaučiasi taip, tarsi tu juo rūpintumėtės. Taigi tavo artimasis sulaukęs priekaištų dėl išgėrimo gali tai priimti taip pat kaip „apdovanojimą“ arba „rūpestį juo“. Todėl, kai nusprendi taikyti bausmes – elkis apdairiai. Be to, bausmė visada turi būti jau tas paskutinis pasirinkimas, kai nebėra jokios kitos išeities.
Brėžk aiškias ir nepajudinamas ribas
Ribos nėra skirtos bausti ar kontroliuoti priklausomą asmenį. Jomis siekiama apsaugoti savo gerovę ir kartu sustiprinti jo atsakomybę.
Pavyzdžiui:
- „Aš tave myliu ir esu pasirengusi tau padėti jei nuspręsi gydytis, bet neduosiu tau pinigų.”
- „Noriu leisti laiką su tavimi, bet negaliu būti šalia tavęs, kai tu vartoji. Suplanuokime susitikti, kai būsi blaivus“.
Ribų nustatymas skiriasi nuo ultimatumų, kurie dažnai yra paremti baime ir dažniausiai lieka neįgyvendinti. Ribas reikia perteikti ramiai ir nuosekliai, be pykčio ar grasinimų.
Man patinka manyti, kad ribos yra kažkas, ką darome dėl savęs. Tai nėra nurodymai, kaip gyventi priklausomybę turinčiam artimajam, tai yra taisyklės, kurios užtikrina bent kažkiek pilnavertiškesnį mūsų pačių gyvenimą.
Keisk bendravimo toną
Mokslininkai jau senai yra įrodę, kad pasipriešinimas visada bus puolimo rezultatas. Jei mes konflikto metu pasikarščiuojam ir užsipuolam prieš save esantį žmogų – kaip taisyklė – jis ginasi ir puola atgal arba aktyviai priešinasi.
Natūralu, kad kai mūsų santykiai išgyvena sudėtingą laikotarpį, mes nebedėliojame sakinių pagal teisingą formulę:“Išlik pozityvus, sakinyje naudok įvardį AŠ, parodyk, kad supranti ir išreikšk lūkestį pasidalinti atsakomybe sprendžiant problemą“. Ir gaunasi taip, kad vietoj to, kad pasakyti:“Aš suprantu, kad vaikai kartais tikrai labai erzina, bet gal galėtumėme pabandyti jiems parodyti geresnį bendravimo pavyzdį“, mes įpykę drebiam „Tu esi chamas, ar tu gali nustoti kabinėtis prie vaikų?“. Ir ilgainiui tokia bendravimo maniera tampa kasdienybe, kuri kaip degtukas padega bet kokią, net pačią mažiausią, problemą.
Aš suprantu, kad galbūt jau tikrai ilgą laiką, tu neištarei jokio šilto žodžio savo mylimam žmogui.
Niekada nėra lengva nuo tylaus paklusimo ar neveiksmingos kovos pereiti prie ramaus, bet tvirto pareiškimo, kas esame, kur stovime, ko norime ir kas yra mums priimtina arba nepriimtina.
Mūsų nerimas išaiškinant, ką galvojame ir jaučiame, gali būti didžiausias svarbiausiuose santykiuose. Nelengva ir vėl bandyti atkurti pagarbų bei šiltą bendravimą.
Pradėk mažais žingsneliais
Visų pirma “nekalk karštos geležies”. Taip, kai kuriuose santykiuose geras barnis gali nuskaidrinti padangę, bet jei sieki pakeisti įsisenėjusią seką, nieku gyvu nekalbėk apimta (-s) pykčio ar kitų stiprių jausmų. Laikinas atsitraukimas suteiks progą apgalvoti savo veiksmus ir išvystyti konstruktyvesnius dialogus.
Kalbėk „aš“ vardu. Įprask sakyti: „aš manau…“, „aš jaučiu…“, „aš bijau…“, „aš noriu…“ , „man atrodo“. Tikras „aš“ teiginys sako ką nors apie mus pačias, nekritikuodamas, neprovokuodamas kito gintis, nekaltindamas kito ir nelaikydamas kito atsakingu už mūsų jausmus ir reakcijas. Reikia suprasti, kad visi jausmai, kuriuos tu jauti yra tavo. Niekas tavęs neprivertė į vienus ar kitus dalykus reaguoti taip, kaip reaguoji, tu pats arba pati pasirenki savo reakcijas. Tad ir išsakant jausmus reikia formuluoti ne „tu mane siutini, kai geri“, o „Aš pajuntu įsiūtį, kai tu geri – gal tas jausmas ir yra nepagrįstas, be jis pas mane kartais ateina“.
Nesakyk kitam žmogui, ką jis galvoja ir jaučia ar ką jis „turėtų“ galvoti ir jausti. Pavyzdžiui:“tau turėtų būti gėda dėl tavo vakarykščio elgesio pas mano tėvus“, „ar tau neatrodo, kad jau per daug išgėrei?“.
Nenaudok smūgio žemiau juostos taktikos. Tai yra: kaltinimai, interpretavimas, diagnozavimas, etikečių klijavimas, analizavimas, priekaištai, moralizavimas, įsakinėjimas, įspėjimai, kvotimas, šaipymasis ir pamokslavimas. Nežemink, nes kaip šauksi, taip atsilieps.
Iš asmeninės praktikos žinau, kad viskas ką aš norėjau, kad išgirstų mano vyras – buvo išgirsta tik taikaus ir ramaus pokalbio metu.
Išvados
Gyvenimas su priklausomybė turinčiu žmogumi gali būti neįtikėtinai sekinantis. Nuolatinė mano agresija, griežtas elgesys, bausmės ir konfrontacija dėl vyro gėrimo – varė iš proto. Nuolat jutau, kad vaikštau peilio ašmenimis ir kad santykiai nebeturi jokios ateities. Buvo momentų, kad savo vyro nekenčiau labiau už viską pasaulyje. Tačiau, kai aš pradėjau su juo elgtis, kaip su draugu – viskas kardinaliai pasikeitė. Nustojau jį teisti, jam vadovauti, auklėti, pamokslauti ir priekaištauti, vietoj to, ėmiau dažniau atsitraukti, kai jis išgėręs, skatinti teigiamą elgesį ir bendrauti pagarbiai. Tai kardinaliai pakeitė mūsų gyvenimus ir mūsų santykius. Prieš kelias savaites mes susituokėme, po 8 gyvenimo kartu metų. Jo priklausomybė nebeatrodo esanti mano asmenine tragedija.
Atmink, kad negali kontroliuoti savo mylimo žmogaus pasirinkimų, bet gali kontroliuoti, kaip į juos reaguoji. Perėjus nuo bausmių prie palaikymo, sukursi aplinką, kuri skatina gijimą, o ne gilina priklausomybę.
# bausmė # bausmė # bausmė # bausmė # bausmė # bausmė # bausmė
