Tu negali tikėtis, kad višta tau padės garsiojo Dubajaus šokolado. Tačiau būtent tai ir bandome daryti, kai radikaliai nepriimame kitų žmonių tokių, kokie jie yra. Būtent tai aš bandžiau daryti, bergždžiai spausdama savo vyrą atsisakyti alkoholio vartojimo, kaip tai padariau aš.
Man visada labai patiko baltas šokoladas, jam nebuvo lygių iki tol, kol pasaulio nesudrebino brangusis Dubajaus šokoladas. Man jis labai patiko ir tapo šokoladu NR. 1.
Taigi aš surandu vištą. Papasakoju jai apie savo meilę Dubajaus šokoladui. Ir dabar turiu lūkestį, kad ji man padės to šokolado.
Kai vietoj jo gaunu kiaušinį, būnu labai nusiminus. Tiesą sakant, esu nusivylusi savo višta. Ji žino, kad mėgstu Dubajaus šokoladą. Ar ji negalėtų jo pagaminti, jei tik labiau pasistengtų?
Truputį pagalvoju.
Galbūt vištą tiesiog reikia įtikinti, kad esu verta to Dubajaus šokolado!?
Taigi lieku šalia ir rūpinuosi ja. Apipilu ją meile.
Nešu jai visą Dubajaus šokoladą, kurio norėčiau, kad ji man padėtų. Toks mano dosnumas tikrai ją įtikins padaryti man malonę. Lieku ir toliau laukiu. Tačiau kiekvieną dieną atėjus į vištidę, mane nusmelkia vis didesnis pasipiktinimas, nes višta vis tiek nededa man to prakeikto Dubajaus šokolado.
Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau galvoju, kad vištai aš esu per prasta, pernelyg mažareikšmė. Galbūt todėl ji man nededa šokolado? Arba dar blogiau – gal jai manęs yra per daug?
Kad nuraminčiau savo nerimą, nusprendžiu nusipirkti knygą: „Kaip iš vištos gauti Dubajaus šokolado“. Taip pat perskaitau tinklaraštį: „5 netikėti būdai, kaip priversti savo vištą pagaminti Dubajaus šokolado ŠIANDIEN“ ir pabaigiu kursą “Pagalba Dubajaus šokolado nededančių vištų šeimininkams”.
Ši informacija suteikia man vilties! Pagaliau žinau keletą konkrečių veiksmų, kurių galiu imtis, kad pakeisčiau savo vištą. Taigi išbandau siūlomus metodus ir strategijas.
…Bet vis tiek ji man deda tik kiaušinius.
Susimąstau ir pagalvoju apie daugybę žmonių, kurie mano gyvenime atsisakė mane pavaišinti Dubajaus šokoladu.
Visiems aplinkiniams, įskaitant ir šią prakeiktą vištą, duodu tiek daug šokolado. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau mane pykina. Tiesiog negaliu patikėti, kad ji man neatsako tuo pačiu.
Trenkiu kumščiu į sieną! Šaukiu! Kyla isterija.
„MAN TAIP ATSIBODO DUOTI TIEK DAUG DUBAJAUS ŠOKOLADO IR NEGAUTI NIEKO MAINAIS. AŠ NUSIPELNIAU JO, O TA VIŠTA TYČIA MAN JO NEDUODA!“ Ji tai daro norėdama mane įskaudinti! Ji tai daro, nes aš jai nerūpiu!
(Nesvarbu, kad ji niekada gyvenime neišstūmė nė menkiausio Dubajaus šokolado gabalėlio!)
(Nesvarbu, kad ji niekam nededa Dubajaus šokolado.)
Pfffft. Ji tokia savanaudiška višta, galvoja tik apie save.
Kai mano pyktis nurimsta, svarstau toliau.
Galvoju. Ir galvoju. Ir dar daugiau galvoju.
Klausausi tylaus šnabždesio širdyje, kuris sako: Galbūt ši višta paprasčiausiai negali duoti tai ko man reikia?
Galbūt tai yra tiesa, kurią vengiu pripažinti?
Kai pagaliau man “daėjo”, apėmė gilus liūdesys
Svarstau: “gal reiktų vištą palikti, nes ji negali man duoti to, ko labiausiai noriu?“
Praėjo kelios savaitės. Vis dar nežinau, ką daryti. Kaip įprasta, kabinėjuosi prie savo vištos. Kaip įprasta, ji man nededa Dubajaus šokolado. Kaip įprastai, ji deda man kiaušinius. O aš kaip įprastai atsisakau jos kiaušinių, nes tai nėra tai, ko iš jo noriu.
Šiandien kitokia diena. Nebesitikiu iš vištos dubajaus šokolado
Taigi atsidūstu, gūžteliu pečiais ir paimu kiaušinį. Kai iškepu jį ir paragauju, suprantu, kad jo skonis ne toks jau ir šlykštus. Keista. Įtariai žvilgteliu į savo lėkštę.
Pripažįstu sau, kad iš tikrųjų skonis visai neblogas, kai nesinori, kad tai būtų Dubajaus šokoladas.
Žnaibydama kiaušinį lėkštėje svarstau, ar tik nebus taip, kad į visa tai žiūriu neteisingai. Gal yra kitas būdas gauti man reikalingo Dubajaus šokolado? Prekybos centruose jau jo yra. Iki šiol delsiau ten pasižiūrinėti, nes į visą tai žiūriu gan įtariai. Žinai, šarlatanai tie prekybcentriai. Gal nekokybiški tie šokoladai, netikri? Bet gal dabar atėjo laikas labiau apie tai pasidomėti?
Gal būt, užuot visą laiką pylinus vištą dėl Dubajaus šokolado, galėčiau eiti pasižvalgyti po prekybos centrus ar parduotuves? Ir tuo pačiu retkarčiais pasišnekučiuoti su savo višta?
Kai nesitikiu, kad višta bus kažkuo, kuo ji nėra, ji iš tikrųjų yra gana nebloga kompanionė.
Man patinka jos uodega ir keistokas galvos kraipymas. Ji labai meiliai mane visada pakalbina, kai ateinu pažiūrėti ar jai viskas gerai.
Dabar man netgi patinka jos kiaušiniai.
Vištos, dubajaus šokoladas ir radikalus priėmimas.
Kai į kitus žmones žiūrime per savo vilčių ir traumų prizmę, susikuriame nerealius lūkesčius, kad jie taps tuo, kuo nėra.
Jaučiamės asmeniškai nusivylę, kai jie nepakeičia savo esminės prigimties, kad atitiktų mūsų (nerealius) lūkesčius.
Kartais esame tokie akli siekdami tam tikros rūšies meilės ar prieraišumo, kad įžvelgiame potencialą visur – net ten, kur jo negali būti.
Pamirštame, kad būti višta nėra nieko asmeniško. Pamirštame, kad tai, jog norime Dubajaus šokolado, o višta mums jo nepadeda, nereiškia, kad ji yra bloga, žiauri, beširdė ar nerūpestinga. Tai reiškia, kad… ji yra vis labo tik višta. Tai, kad višta negali padėti mums Dubajaus šokolado, neturi nieko bendro su mumis.
Kai nustojame tikėtis, kad višta mums padės šokolado, turime galimybę įvertinti kiaušinių skonį, kurie nėra mūsų mėgstamiausi, bet savaip skanūs.
Kartais gali būti sunku atsikratyti iliuzijos kontroliuoti dalykus, kurių negalime kontroliuoti: kitų žmonių veiksmus, emocijas, sveikimo keliones, priklausomybes ir kt. Dažnai tai reiškia, kad reikia atsisakyti dalykų, kuriuos neįtikėtinai sunku paleisti: mūsų vilčių, kaip žmogus pasikeis ir svajonių apie tobulą ateitį su tuo žmogumi.
Baimė atsisakyti šių dalykų verčia mus įstrigti nesibaigiančiame cikle, kai vis prašome tų pačių dalykų, net jei niekas nesikeičia. Pradedame piktintis kitais ir savimi.
Šį ciklą užbaigiame suvokdami, kad ribų nustatymo ir kontrolės iliuzijos paleidimo procesas visada yra dvipusis laisvės ir sielvarto procesas.
Viena vertus, patiriame didžiulį palengvėjimą, kad nebesistengiame kontroliuoti to, ko negalime. Jaučiamės sustiprėję, žinodami, kad mūsų poreikiai ir ribos yra mūsų pačių rankose.
Kita vertus, patiriame didžiulį sielvartą suvokdami, kad tai, ko labai norime iš kito žmogaus, nevyksta ir nevykdavo, o kartais ir sielvartą dėl to, kad tenka atsisakyti tam tikros išsvajotos santykių dinamikos (tarkim romantiškų sekmadienio pusryčių mieste arba daugiau vaikų) ar ištisų santykių.
Tam, kad gyventum laimingą gyvenimą, turi paleisti idėją, kad višta tau padės Dubajaus šokolado.
