Ar tu žinojai, kad metimo gerti procesas turi penkis etapus, arba kitaip tariant, lygius pagal kuriuos gali suprasti, kurioje viso proceso vietoje tu arba tavo mylimas žmogus yra? Dažnai mes galvojame, kad blaivi gyvensena prasideda tada, kai tu nusprendi daugiau nebevartoti alkoholio, tačiau tiesa ta, kad ji prasideda dar gerokai iki tol.
Dabar sėdžiu ir mintyse kratau, kada mano galvoje buvo tas klingtelėjimas, kai aš ėmiau svarstyti, jog blaivi gyvensena galėtų būti mano problemų sprendimas. Atsuku savo atmintį į 2017-uosius: matau save stovinčią prie veidrodžio, žiūrinčią į išpurtusį veidą, riebalus ant juosmens ir nušiurusius plaukus. Mane vargina nemiga, nerimo atakos, nuolatinė energijos stoka, o žvelgdama į savo sąskaitą banke turiu nuryti kartėlį: Kaip įmanoma išleisti tiek pinigų vien tam, kad kitą dieną neturėčiau kur dėti akių, nes vėl nepažįstamajam klube parodžiau savo krūtis ar pabučiavau draugo žmoną? Buvau palaida bala, kuri niekaip neišsitaškė.
Aš nekenčiau savęs.
Šiandien, kai aš jau treti metai nevartoju alkoholio – esu visiškai kitas žmogus. Esu sveika, energinga, pailsėjusi, puikiai miegu ir aš nepamenu, kada paskutinį kartą savęs nekenčiau ar savimi baisėjausi. Aš netgi neatpažįstu senosios savęs ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau vėl gyventi tokį chaotišką gyvenimą.
Kads ir kiek aš save įtikinėjau, kad aš galiu “pasitaisyti” – galų gale, blaivi gyvensena tapo raktu į mano paprastą ir laimingą kasdienybę.
Iš tikro, tai kodėl mes geriame yra gan unikalūs ir individualus dalykai. Tačiau kodėl mes nusprendžiame nebegerti – mus visus vienija. Mes vieną dieną atsisakėme būti nugalėti ir panorome gyventi geriau. Pas visus mus vieną dieną galvoje šmėstelėjo mintis: “tai ką aš darau jau kurį laiką nebėra linksma ir labiau panašu į bėdą.”.
Tiesa, iki realių pokyčių dar reikia nueiti gerą kelio gabalą, nes dar šimtą kartų reikia patikrinti ar tikrai jau nebelinksma.
Taigi, koks yra virsmas nuo aktyvios priklausomybės iki sėkmingos ilgalaikės blaivybės?
Kiekvieno priklausomybės ir blaivybės kelyje yra penki gerai visiems žinomi etapai :
- Pre-kontempliacija
- Kontempliacija (susimąstymas)
- Pasirengimas
- Veiksmas
- Ilgalaikės blaivybės palaikymas
Turėčiau pažymėti, kad literatūroje šių etapų pavadinimai ir kiekis skiriasi (kai kur jie vadinami gydymo pradžia, ankstyvasis susilaikymas, abstinencijos palaikymas ir pažengusi blaivybė), tačiau jie visi apima tuos pačius pagrindinius principus ir gaires.
Ką reiškia kiekvienas etapas?
Pre-kontempliacija – tai priklausomybės stadija, kai mes įnirtingai neigiame, kad turime kokią nors priklausomybę, arba, jei turime, kad ji nedaro neigiamos įtakos jūsų gyvenimui. Tai statinė priklausomybės stadija, kurioje esame įstrigę ir net negalime pagalvoti apie pokyčius.
Kontempliacija – tai etapas kai suvokiama, kad problema tikrai egzistuoja, bet galbūt dar nesame pasirengę jos spręsti. Ir ne be pagrindo – priklausomai nuo mūsų priklausomybės sunkumo, mesti gerti gali atrodyti, kaip pati sunkiausia ir baisiausia užduotis, kurios kada nors galėtumėm imtis.
Pasirengimas – tai žingsnis prieš pirmąjį žingsnį! Šiame etape imame svarstyti galimybę nueiti į anoniminių alkoholikų susirinkimą, paskambinti priklausomybių konsultantui arba aktyviai imame ieškoti informacijos apie priklausomybes. Tai puikus etapas, net jei vis dar geriame, mums jau yra visiškai aišku, kad turėtumėme to nebedaryti ir svarstome ką dėl to daryti. Šiame etape aš buvau beveik tris metus, todėl taip – tai tikrai gali užtrukti.
Kitas etapas, veiksmas, yra sudėtingas. Jis paprastai apima detoksikaciją, kuri gali būti mirtina, jei prieš tai daug gėrėme ir staiga nustojame gerti. Tokiu atveju geriausia būtų medikų priežiūra. Tai etapas, kuriame pradedame sveikti, susilaikome nuo pasirinktos narkotinės medžiagos ir pradėdame tikrinti kokia yra ta blaivi gyvensena.
Blaivybės palaikymas yra didžiausias etapas. Daugelis priklausomų asmenų metų metus išlieka blaivūs, o paskui vėl atkrenta, todėl daugelyje šaltinių, tai yra priešpaskutinis etapas.
Tai yra tipiniai etapai, apie kuriuos dauguma mūsų žino. Dėl to nenoriu apie juos daug kalbėti. Noriu kalbėti apie tai, kas nutinka po to, kai pradedame abstinenciją ir atsiduriame tame paskutiniame etape.
Dažnai mes galvojame, kad jau šiame etape viskas yra vaivorykštės ir drugeliai, liejasi laimė ir meilė sau. Priklausomo žmogaus artimieji įsivaizduoja, kad “vos tik jis nustos gerti – baigsis visos nesąmones ir pradėsime gyventi normalų gyvenimą”… o, bet, tačiau… dažniausiai tai yra kur kas sudėtingiau, negu mes galime įsivaizduoti ir visos subtilybės dar tik priešaky.
Blaivios gyvensenos etapai
1. Etapas – intensyvi kova su savimi
Mano galva, šis etapas trunka maždaug mėnesį. Jis dažniausiai yra pats sudėtingiausias ir jo metu įvyksta patys akivaizdžiausi pokyčiai gyvenime. Šiuo laikotarpiu potraukis išgerti yra intensyviausias, nuotaikų kaitos yra labai dramatiškos, nerimas ir neramus miegas gali pasiekti neregėtas aukštumas. Žodžiu, visą laiką jautiesi kaip ne savas. Tuo pačiu metu ima ženkliai gerėti savijauta, pamažu rytas tampa maloni dienos dalis.
Svarbiausia, ką reikia žinoti apie pirmą mėnesį abstinencijos tai, kad amerikietiški kalneliai netrunka amžinai. Tai praeis.
2. Etapas – euforijos etapas.
Šiame etape mes pagaliau pradedame gerai jaustis. Daug kam prasideda rožinio dangaus etapas: grįžta pasitikėjimas savimi. Sugrįžta energija, nuotaika, atkuriamas ryšys su savo autentiškuoju „aš“. Pradedame tarsi pabusti iš masinės psichozės ar hipnozės, kurią buvoteme patyrę, pradedam pastebėti, kaip stipriai alkoholis veikia mūsų visuomenę ir kaip milijonai žmonių tiesiog sukasi šiame alkoholio vartojimo chaose. Atsistato protinis aiškumas, o kognityvinės funkcijos pagerėja nuo 200 iki 500 %.
Pradedi svarstyti , ar visi negeriantys žmonės taip jaučiasi, ir štai kokia ta blaivi gyvensena.
Ir šis etapas yra labai įdomus. Jis trunka maždaug nuo 30 dienų iki 120 dienų, gal 4 ar 5 mėnesius. Kaip kam.
3. Etapas – augimo etapas
Šį etapą prisimenu, kaip labai šviesų. Maždaug po pusmečio abstinencijos man viena po kitos ėmė gimti naujos idėjos, nauja ateities vizija, nauji gyvenimo įsivaizdavimai, o mintys, ką norėčiau veikti generavosi viena po kitos. Pradėjau natūraliai norėti suprasti kokia yra mano priklausomybės priežastis ir ties tuo dirbti nuosekliai. Norėjosi, kad mano vidinis vaikas būtų sveikas ir laimingas. Iš esmės, tai etapas, kuriame tu nori pasveikti vidumi ir augti, kaip asmenybė.
4. Etapas – monotonija
Šis etapas, bent man, prasidėjo antrus blaivybės metus. Gyvenimas stabilizavosi, įgavo naują stabilią formą. Blaivi gyvensena tapo nauja juoda ir jautėsi gan natūraliai, nebekėlė streso. Aš jaučiausi tikrai labai tvirtai savo blaivybėje, tačiau dramatiškų pokyčių nebevyko arba jie vyko mikrožingsneliais. Ėmė trūkti gyvenimiško jaudulio. Ir būtent dėl to, daug kam šiame etape įvyksta atkryčiai.
Todėl šiuo metu svarbiausia sau priminti, kad net ir sulėtėjęs gyvenimo tempas yra progreso dalis.
5. Etapas – transcendentinis etapas
Šis etapas trunka kelis metus, visas sunkus darbas kurį atlieki dėl savo blaivybės pagaliau ima duoti vaisių: gyvenimas energetiškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai pasikeičia. Įvyksta dideli pokyčiai karjeroje ar asmeniniame gyvenime. Šiame etape jau tvirtai stovi ant dviejų kojų ir niekaip nebegali įsivaizduoti savęs vėl geriančio (-s).
Jausmų ir minčių gama
Visa blaivi gyvensena yra nudažyta pačiomis įvairiausiomis spalvomis: pradedant nuo euforijos, ramybės, pykčio ir baigiant liūdėsiu ir baime. Pasibaigus blaivybės medaus mėnesiui mes kimbame į savo gyvenimo apsivalymo periodą – atsikratome toksiškų artimųjų, susikuriame blaivybei palankią aplinką, keičiame savo stilių ir atsikratome visko kas primena senąjį mūsų gyvenimą ir mus pačius.
Į mūsų gyvenimus pasibeldžia kitos priklausomybės, kurios mus taip pat nuvilia, sukelia rūpesčių ir priverčia vėl iš naujo susiimti ir permąstytį savo gyvenimą.
Bus momentų kai vėl ir vėl stebėsiesi toliau geriančiais žmonėmis ir tyliai (arba garsiai) bandysi jiems įrodyti savo tiesas. Tapsi tarsi piktu veganu ir nejučia pradėsi terorizuoti aplinkinius su pasakojimais apie šaunią blaivią gyvenseną ir apie tai, kad alkoholis yra žmonijos rykštė, o paskui susitaikysi, kad pokyčiai, kurie vyksta pas tave, greičiausiai niekada neįvyks kituose.
Negeriu jau pustrečių metų ir vis dar jaučiu, kad priklausomybė yra nenugalėta. Aš vis dar kartais liūdžiu, kad po visko ką aš nuveikiau savo blaivybės kelionėje, kiek aš ištvėriau ir pasikeičiau – vis dar negaliu daryti vieno dalyko… išgerti.
Kartais vis dar galvoju koks viso to tikslas?
Kartais būnu tokia pavargusi, jog imu abejoti ar prasminga atsisakyti tokio pigaus ir paprasto būdo “atsijungti iš gyvenimo”, juo labiau, kad atlikusi visą tą juoda darbą ar žinau, kad jei ir išgerčiau butelį vyno – niekada negalėčiau grįžti į aktyvią priklausomybę.
Bet neišgeriu… Nepaisant to, kad kartais tikrai jaučiu, jog kažko netenku kartu su ta sau uždrausta taure vyno.
Aš vis dar esu padidinto budrumo būsenoje: kai turiu atidžiai stebėti savo mintis ir taikyti visus koučingo metodus, kad sugražinčiau save į realybę.
Mano priklausomybė kartais vis dar su manimi kalbasi.
Didžiąją laiko dalį aš jaučiuosi rami ir laiminga, pasitikiu savo blaivios gyvensenos strategija ir suprantu, kad esu viso labo tik žmogus. Tokia pati, kaip ir tie kurie turi kontroliuoti savo maistą, ekranus, kofeiną, vaistus ar net santykius. Aš nesu tobula ir negyvenu tobulo gyvenimo.
And that is O.K.
# blaivi # blaivi # blaivi
