Aš turiu dėl ko jausti gėdą, nes mano gėrimas visada buvo užprogramuotas virsti katastrofa. Išgėrusi vieną taurę aš pavirsdavau į žmogų, kuris geria iki kol netenka sąmonės. Gėda dėl visų vyrų su kuriais pabudau, gėda dėl dalykų, kuriuos prikalbėjau mylimiems žmonėms, gėda dėl neadekvataus elgesio, gėda dėl paleistuvysčių, gėda dėl agresijos, gėda dėl to, kad šimtus kartų bandžiau mesti gerti ir man nepavyko. Gėda buvo netgi pirkti alkoholį. Ir net po visų tų gėdingų dalykų, kuriuos padariau gerdama – man buvo velniškai gėda mesti gerti ir apie tai papasakoti Tau.
Gėda yra neatsiejama alkoholio vartojimo kultūros dalis.
Ta gėda mane slėgė labai ilgai. Prisiminimai netikėtai nuplikydavo vairuojant, bendraujant su šeima ar paprasčiausiai skaitant knygą, o lengviau tapo tik tada, kai atvirai pradėjau kalbėti apie savo paslaptį ir nuopuolius.
Ar tai praėjo visiškai? Ne. Šiandien man vis dar reikia sau priminti, kad visi tie dalykai yra neatsiejama mano dalis. Dalis mano istorijos ir patirties, kurios pakeisti paprasčiausiai negaliu, net jei gėdysiuos iki nukraujavimo.
Vienas iš svarbiausių žingsnių kovoje su priklausomybe yra – sugebėti atleisti sau. Atleidimas tai ne vien mokymasis eiti į priekį ir savivertės ar orumo atgavimas. Tai leidimas sau sveikti, iš naujo susikurti gyvenimą be kaltės ir gėdos naštos, mokantis save priimti su visa savo praeitimi.
kodėl mums apskritai gėda?
VISI žmonės turi priklausomybių. Tačiau vienas jų sugebame priimti, kaip kiekvieno iš mūsų tapatybės dalį (per daug dirba, per daug sportuoja, per daug naršo telefone, labai mėgsta seksą ir t.t.), o kitas vis dar laikome moraline yda.
Greičiausiai apie tai, kodėl būtent priklausomybė nuo alkoholio yra labiausiai gėdinga, reiktų rašyti atskirą įrašą, nes priežasčių yra daug. Viena pagrindinių tai, kad šis požiūris formavosi šimtmečių šimtmečiais ir prasidėjo iškart su pirmaisiais blaivybės judėjimais. Šie judėjimai siekė sumažinti arba visiškai uždrausti alkoholio vartojimą dėl jo neigiamo poveikio žmonėms ir visuomenei. Alkoholio priklausomybė pradėjo būti laikoma moraliniu nuopuoliu, asmeniniu pasirinkimu ir įrodymu apie silpną charakterį ar savikontrolės stoką.
Ypač JAV blaivybės judėjimai dažnai siejo alkoholio vartojimą su nusikalstamumu, skurdu ir šeimos vertybių nuosmukiu. Įvairios akcijos, pamokslai ir socialinės kampanijos vaizdavo alkoholikus kaip grėsmę visuomenės moralei. Žmonės, kenčiantys nuo priklausomybės, dažnai buvo atstumti ir griežtai pasmerkiami. Būtent tada ir gimė priklausomų asmenų stigmatizavimas.
Nors AA ir buvo įkurta su tikslu mažinti priklausomybių stigmatizavimą, tačiau jų pačių filosofijoje ir literatūroje priklausomybė vis dar suvokiama kaip valios ar įsipareigojimo bendruomenei stoka. Tai lėmė anoniminiams alkoholikams būdingą atkryčio gėdinimą. Tie bendruomenės nariai, kurie atkrito po blaivybės laikotarpio, susiduria su aplinkinių pasmerkimu ir dažnai patys save kaltina silpnumu.
Ne mažiau svarbus anonimiškumo momentas. Anoniminiai alkoholikai suformavo priklausomybių pasaulėvoką, kaip kažką “ką reikia paslėpti”. Ir mums labai sunkiai sekasi šiandien šį požiūrį pakeisti.
Tai, kas ištisais šimtmečiais buvo sodinama mums į galvą – tapo mūsų suvokimo apie save dalimi.
Aš vis dar dažnai matau, su kokiu pasišlykštėjimu apie “alkoholikus” kalba jų artimieji, skaitytojai po mano įrašais ir išvis su tema nesusiję asmenys. Todėl nenuostabu, kad mes pasąmoningai jaučiame gėdą, kai pajuntame, jog kažkas mūsų santykyje su alkoholiu yra ne taip. Mes manome, kad turėjome būti stipresni, kad turėjome anksčiau susiprasti ir kažkaip turėjome nustoti vartoti arba kad esame blogi žmonės, nes apskritai įklimpome į priklausomybę. Mes tikime, kad tai, kas su mumis nutiko – kažką apie mus pasako.
kodėl gėda yra tokia destruktyvi
Gėda ir kaltė yra glaudžiai susijusios, bet labai skirtingos emocijos. Kaltė kyla tada, kai žmogus jaučia, kad padarė kažką blogo, o gėda yra gilesnė – tai įsitikinimas, kad jis ir yra kažkas blogo. Gėda – tai internalizuotas įsitikinimas, kad esi ydingas, bevertis arba supuvęs. Kai įsivyrauja priklausomybė, ji dažnai sustiprina šiuos menkavertiškumo jausmus.
Gėda – tai ne tik jausmas, bet ir mąstysena, kuri griauna mūsų savimonę. Kitaip nei kaltė, kuri gali paskatinti žmogų pasitaisyti ar pakeisti savo elgesį, gėda dažnai sukelia beviltiškumo ir pralaimėjimo jausmą. Galime imti manyti, kad esame nepataisomi, kad ką ir bedarytumėm, niekada neatlyginsim priklausomybės padarytos žalos.
Kai jaučiame gėdą, esame labiau linkę:
Saviizoliuotis: Gėda dažnai verčia žmones atsiriboti nuo artimųjų. Taip sustiprėja vienatvės jausmas ir apsunkėja pagalbos paieškos.
Užsiimti savęs žlugdymu: Gėda skatina neapykantos sau jausmą, kuris gali paskatinti tolesnį destruktyvų elgesį, įskaitant nuolatinį narkotinių medžiagų vartojimą ar kitus žalingus veiksmus.
Susirgti depresija ar nerimu: Gėdos jausmas gali sukelti psichikos sveikatos problemų, kurios dar labiau paskatina priklausomybės ciklą.
Turėti savivertės problemų: Jei manai, kad esi nevertas meilės ar atleidimo, tampa sunku prašyti pagalbos ar apskirtai tikėti pasveikimo perspektyva.
Dėl gėdos buvimo sunkiau išlikti blaiviam. Net ir tada, kai žmogui pavyksta nustoti vartoti narkotines medžiagas, gėda gali išlikti, todėl atkryčio tikimybė padidėja. Neatleidus sau, psichologinė našta išlieka.
Kaip atleisti sau
Visų pirma – Tu nesi tavo priklausomybė. Tavo priklausomybės sąlygotos klaidos – neapibrėžia tavęs, kaip žmogaus.
Atleisti sau tai tikrai ne apsimesti, kad nieko nenutiko ar kad žala nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad užuot laikę save „blogu“ ar „menkaverčiu“, pradedame į save žiūrėti kaip į žmogų, kuris padarė klaidų, bet ateityje gali priimti geresnius sprendimus.
Atleidimas sau yra procesas, kuris neįvyksta per vieną dieną. Daugeliui žmonių reikia gilaus vidinio darbo, kurį dažnai padeda atlikti terapija, paramos grupės ar kitos sveikimo priemonės. Štai keletas žingsnių, kuriuos gali žengti, kad pradėtumėte kelionę link atleidimo sau:
- Pirmasis žingsnis atleidžiant sau – pripažinti padarytas klaidas ir priklausomybės padarytą žalą. Tai gali būti skausmingas procesas, tačiau labai svarbu pripažinti savo veiksmų realybę, jų nesureikšminant bet ir neneigiant.
- Nors priklausomybė yra ne tavo pasirinkimas, tai neatleidžia nuo atsakomybės už savo veiksmus. Svarbu prisiimti atsakomybę už pasirinkimus ir sprendimus, kuriuos padarei. Tai nereiškia, kad reikia save kaltinti ar bausti. Tai veikiau pripažinimas, kad tavo veiksmai turėjo pasekmių. Atsakomybės prisiėmimas yra esminė žalos atlyginimo tiek sau, tiek kitiems dalis.
- Užuojauta sau yra priešnuodis gėdai. Elkis su savimi taip pat maloniai ir supratingai, kaip elgtumeis su artimu žmogumi, atsidūrusiu panašioje situacijoje. Primink sau, kad esi žmogus, kad padarei klaidų ir kad tos klaidos tavęs neapibūdina. Užuojautą sau praktikuok kai užsiimi veikla, kuri puoselėja protą, kūną ir dvasią, pavyzdžiui, medituojant, mankštinantis arba leidžiant laiką gamtoje.
- Atlygink žalą, kurią sukėlė tavo priklausomybė. Tai gali būti atsiprašymas tų, kuriuos įskaudinai, pažeistų santykių taisymas arba prasmingas prisidėjimas prie bendruomenės veiklos. Žalos atlyginimas gali padėti sušvelninti kaltės ir gėdos jausmus ir gali būti svarbus žingsnis atkuriant savivertės jausmą.
- Žinau, kaip lengva užstrigti praeityje ir svarstyti, ką turėjai daryti kitaip. Tačiau atleidimas reiškia praeities paleidimą ir susitelkimą į dabartį bei ateitį. Užuot apmąsčius savo praeities veiksmus, sutelk dėmesį į veiksmus, kurių imiesi dabar, kad pagerintum savo gyvenimą. Pasidžiauk savo pažanga, kad ir kokia maža ji būtų ir primink sau, kad kiekviena diena yra galimybė priimti geresnius sprendimus
Kodėl turėtum rinkis kalbėjimą
Na, visų pirma, dėl to, kad tai iš ties padeda. O labiausiai padeda kalbėjimas su tokiais pačiais, priklausomais žmonėmis, nes komunikacija gali vykti abejomis kryptimis. Tau tampa lengviau išgirdus, jog tai, kas su tavim įvyko – įvyksta su visais. Ir tai yra labiau normalu, negu nenormalu. Na, o išsikalbėjimas tave suprantančiam žmogui, išlaisvina labiau negu bet kas kitas šitame gyvenime.
Tam žinoma reikia susirasti likimo draugų. Jų gali sutikti grupiniuose susitikimuose: AA, SMART Recovery, grupinėj terapijoj, soc. tinkluose ir pan. Gali apsižvalgyti aplink, nes beveik visose šeimose yra žmonių, kurie yra pasirinkę blaivybės kelią – tik tu niekada tuo nesidomėjai. Paskambink ar parašyk.
Po to, kai pradedi apie tai kalbėtis su bendraminčiais, tau žymiai lengviau tampa kalbėtis su šeima ar kitais artimais žmonėmis. O kuo daugiau kalbi – tuo tai tampa mažiau reikšminga. Mažiau gėdinga paslaptis.
Žinau, gal būt tu nenori priimti šio patarimo, nes tau yra pernelyg GĖDA. Bet aš tau iš visos širdies sakau:
Kalbėjimas gydo.
Išvados
Blaivybė neišgydo gėdos. Kaip visada, turiu priminti, kad blaivybė tai ne vien abstinencija – tai ilgas procesas ir sunkus darbas daugelyje tavo gyvenimo sričių. Ir gėda yra viena iš jų. Tu turi imtis veikti ir atlikti tam tikrus žingsnius savo gyvenime, kad gėda kuo mažiau tave kamuotų.
Atmink, kad esi daugiau nei savo klaidos – esate žmogus, nusipelnęs meilės, atleidimo ir antros galimybės. Pasveikimas yra įmanomas ir jis prasideda nuo paprasto, bet gilaus atleidimo sau.
Priklausomybė nėra tavo pasirinkimas ir tu nesi dėl jos kaltas.
Iš tikrųjų priklausomybė yra lėtinis smegenų sutrikimas. Alkoholis, kaip narkotinė medžiaga, keičia smegenų struktūrą ir funkcijas, ypač tose srityse, kurios valdo sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir atlygio sistemą.
Niekas nesirenka tapti priklausomu. Vieną dieną neatsibudai ir nenusprendei turėti priklausomybę nuo alkoholio. Tai nėra tavo charakterio ar moralės atspindys – tai medicininė būklė ir turėtų būti taip priimama. Lygiai taip pat, kaip nekaltintume ko nors, kad susirgo diabetu ar širdies liga, neturėtumėte kaltinti savęs dėl priklausomybės. Šis supratimas gali padėti sumažinti gėdą, kurią greičiausiai jauti.
Šiandien aš nebesigėdiju savo priklausomybės nuo alkoholio, aš didžiuojuosi tuo, kad ją įveikiau ir tuo kuo tapau.
