Mano gyvenimas man visada atrodė labai normalus ir niekuo neišsiskiriantis iš kitų gyvenimų. Mano sąskaitoje politikos mokslų bakalauras, teisės magistro laipsnis, didelė darbo patirtis personalo valdymo srityje, nesuskaičiuojamas kiekis sertifikuotų valandų praleistų mokymuose apie asmeninį augimą, emocinį intelektą, žmogaus psichologiją ir perskaityta šimtai knygų, kaip gyventi gyvenimą. Tačiau net ir pilnai užpildydama savo gyvenimą veiklomis, aš nuolat jaučiausi tarsi gyvenčiau „per prievartą“.
Kiekvieną darbo dieną aš tarsi stengiausi save „auginti“, tačiau penktadienio ryte aš jau svajodavau, kaip vakare apdovanosiu save už nuopelnus ir vargą. Taurė vyno man buvo viskas: paguoda, apdovanojimas, poilsis, linksmybės, užsiėmimas, intymumas ir net draugė. O pirmadieniai buvo tiesiog apgailėtini. Aš nesuskaičiuojamą kiekį pirmadienių sakiau sau, kad turiu nebegerti, tačiau penktadienį ar net ketvirtadienį mane, amnezijos apimtą, kojos savaime nunešdavo į vynoteką.
Pagrindinė mano problema buvo ta, kad aš neturėjau problemos. Aš negėriau daugiau negu dauguma mano draugų ar artimųjų. Aš gėriau netgi šviesmečiais mažiau negu mano partneris. Aš jaučiausi kaip ir visi – normali saikingai geriančioji, tačiau manęs niekaip neapleido jausmas, kad kažkas su manim yra ne taip.
Daug kartų naršiau internete ieškodama atsakymų į klausimą ar esu „alkoholikė“ ir kas galėtų man padėti, tačiau visos paieškos pasibaigdavo tuo, kad patekdavau į kažkokį tai mistinį informacinį vakuumą.
Turbūt žinai, kad apie 6% visų geriančiųjų yra kliniškai pripažįstami turintys alkoholio vartojimo sutrikimą. Bet ar žinai, kad apie 40% visų geriančiųjų turi didesnę arba mažesnę priklausomybę nuo alkoholio arba netrukus pateks į tuos 6%? Jeigu tu esi čia, greičiausiai tu, kaip ir aš, patenki į šią statistiką ir žinai ką? Rinkoje nėra nieko, kas galėtų mums padėti. Viskas sukurta tik tiems 6%.
Ši realybė netapo tašku mano istorijoje. Aš žinojau, kad aš žūt būt turiu atrasti būdą nebegerti net jeigu kiekviena mano kūno ląstelė tam žvėriškai priešinasi. Aš priėmiau sprendimą nuosekliai dirbti susikuriant planą, kaip man pasiekti ilgalaikės blaivybės.
Penkeri metai skaitymo, mokymų, medžiagos sisteminimo, žingsnių pirmyn ir atgal, eksperimentų, klaidų ir viskas baigėsi tuo, kad gimė šis projektas.
Savo skausmu ir žiniomis dalinuosi su tavimi.
P.S. iš esmės sukūriau DOPAMINO dėl to, kad man nusibodo “mesti gerti” vienai ir ieškau kompanijos. 🤭 Prisijunk prie manęs, pasitarsim.
