Kaip bebūtų keista, bet pagrindinis mano kūrybos ir įkvėpimo katalizatorius yra mano heiteriai (angl. Tai tie žmonės, kurie tavęs nemėgsta ir vis kritikuoja). Man atrodo, kad tol kol jie mane heit‘ins (angl. nekęs ir kritikuos), tol aš turėsiu apie ką rašyti ir mąstyti. Kaip taisyklė, dalis mane sekantys ir silpniausius nervus turintys yra AA absolventai. Vieno eilinio ginčo, su vienu iš jų, priešistorė yra ilga, tad jos visos nepasakosiu. Tačiau, kaip visada, įvykis mane palietė ir privertė stabtelėjus susimąstyti: ar anoniminių alkoholikų programa yra veiksminga? Jei taip, tai kiek?
kaip gimė šis įrašas
Žodžiu, vienos diskusijos metu, su vienu laido riteriu, aš drėbtelėjau, kad AA padeda viso labo tik 7% žmonių ir kad 93% per pirmus lankymo metus atkrenta. Ir kaip, žinant šią statistiką, jis drįsta tvirtinti, kad AA yra VIENINTELĖ EFEKTYVI priemonė kovoje su priklausomybe?
Taip, pripažįstu, tai buvo kvailas komentaras, nes jis nėra visiškai tikslus ir išplaukė, kaip blankus vaizdinys mano atmintyje, iš gausybės mano perskaitytų šaltinių ir su rimtu pašnekovu diskutuojant, tai nuskambėtų nesolidžiai.
Bet jis nebuvo rimtas pašnekovas, nes jo atsakymas į mano tariamą statistiką buvo dar kvailesnis: “Niekada nebuvo atlikta jokių tyrimų, kuriais būtų nustatytas AA veiksmingumas ar neveiksmingumas“.
Nu, laba diena, nebuvo?!
Ogi buvo! Daug kartų, didesnės ir mažesnės apimties, trumpesniais ir ilgesniais laikotarpiais ir aš dvi dienas dariau namų darbus ieškodama tų tyrimų rezultatų, kuriuos aš tikrai savo akyse regėjau anksčiau ir dabar dalinuosi su tavimi.
Koks visgi yra AA ir 12 žingsnių programos sėkmės koeficientas?
Sėkmę blaivybėje turbūt pamatuoti yra sunkiausia, nes ne visiškai aišku, ką kiekvienas iš mūsų laiko sėkme: ar tai turėtų būti metai blaivybės, ar visas gyvenimas, o gal kažkoks tai santykinis laiko tarpas? O juo labiau sunku matuoti, kai tiriamieji dažniausiai yra patologiniai melagiai. Tačiau AA sėkmę matuojančių tikrai buvo:
- 1980 m. J. M. Brandsma su kolegomis (College of Medicine at the University of Kentucky) atliko tyrimą, kurio metu 88 dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: lankantys AA, lankantys RBT (racionalioji emocinė elgesio terapija) ir laisvai pasirinkę bet kokį kitą jiems priimtiną gydymo būdą (kontrolinė grupė). Rezultatai po metų nuo tyrimo pradžios: AA grupės dalyviai gėrė penkis kartus dažniau negu kontrolinė grupė ir net devynis kartus dažniau negu RBT terapijos grupė.
- C. D. Emrick (of the School of Medicine of the University of Colorado) su kolegomis sistemino duomenis rinktus 1976–1989 metais ir jų išvados buvo labai panašios kaip ir aukščiau paminėto tyrimo. AA veiksmingumo jiems įrodyti nepavyko.
- 1991 m. D. C. Walsh ir kolegos atliko tyrimą su 227 tiriamaisiais. Šis tyrimas buvo publikuotas prestižiniame anglų žurnale New England Journal of Medicine. Tiriamieji vėl buvo suskirstyti į tris grupes: privalomas stacionarinis gydymas klinikoje, privalomas AA lankymas ir bet koks pasirinktas kitas gydymo būdas. Geriausius rezultatus parodė klinikinis gydymas, prasčiausius AA. Net 63% AA lankiusiems reikėjo papildomos medikų pagalbos, kad jie išliktų blaivūs, kai tuo tarpu ligoninėje gydytiems tik 23% asmenų. Tyrėjų išvada tokia, kad vien lankyti AA nepakanka ir yra labai rizikinga strategija atkryčio atžvilgiu.
- 2006 m. Cochrane Collaboration atliko meta- analizę (išanalizavo ir apjungė anksčiau atliktus tyrimus) su 3417 dalyviais, kurie dalyvavo aštuoniuose skirtinguose tyrimuose. Jų išvada: Nei vienas iš tyrimų neįrodė AA veiksmingumo.
O gal yra nustatyta ir atvirkščiai?
Taip, yra atlikta tyrimų, kurie parodė, kad AA programa yra veiksminga. Pvz R. ir B. Moos arba R. Fiorentine tyrimai. Tačiau šie tyrimai akcentuoja koks sėkmės koeficientas yra jeigu žmogus lanko AA ir tarsi negirdomis praleidžia „iškritimo“ iš programos faktorių.
Čia kaip pvz: 2006 m. John-Kåre Vederhus atliko tyrimą su 114 žmonių. Visi dalyviai patys SAVANORIŠKAI pasirinko lankyti 12 žingsnių programą. Rezultatas po 2 metų: AA susirinkimus liko lankyti 31% ir iš jų 81% visą šį laiką buvo blaivūs. Tyrėjo išvada: Teigiamas AA poveikis yra pakankamas, kad programą galėtumėme rekomenduoti priklausomybių gydymui. Labai šmaikštu.
AA šalininkai šių tyrimų rezultatais mosikuoja visiems prieš nosį ir sako :“va, pažiūrėk, ištirta, kad kuo ilgiau ar dažniau žmogus lanko AA – tuo didesnė tikimybė, kad jis išliks blaivus“. Bet juk tai yra akivaizdu, kaip, kad pvz sakyti:“kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo vyresnis jis mirs“! Logiška, kad jeigu asmuo lanko AA – tai daro dėl to, kad jam tai yra tinkama ir veiksminga priemonė.
O dabar kur kas globalesni įdomūs tyrimai ir šiek tiek matematikos
- National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism 1992 m. paskelbė stambaus tyrimo išvadą, kad tik 31 % AA lankiusių narių programoje išbuvo ilgiau negu vienerius metus.
- Patys AA 1990 m. paskelbė panašų skaičių savo išleistuose komentaruose apie trylika metų trukusią vidinę apklausą, teigdama, kad tik 26 % AA susirinkimus lanko ilgiau nei vienerius metus.
- Trečiasis tyrimas publikuotas Berklio universiteto 1988 m. parodė, kad po aštuoniolikos mėnesių 14–18 procentų žmonių vis dar lankė AA.
- Kalifornijos universiteto profesorius Herbertas Fingarette’as savo darbuose skelbė du kitus statistinius duomenis: aštuoniolika mėnesių 25 % žmonių vis dar lankė AA, o tų, kurie lankė, tik 22 % nuolat laikėsi blaivumo.
- J. Harris 2003m. paskalbė savo atlikto tyrimo išvadas, kad po metų lankymo AA tik 21 % išliko blaivūs.
Taigi darykime prielaidą, kad nuo 14 procentų iki 31 procento žmonių AA lanko ilgiau nei vienerius metus.
kiek iš viso žmonių pavyko pasiekti blaivybės su AA pagalba?
Matematika nėra mano stiprioji pusė, bet taip grubiai primetus visus pradėjusius lankyti, „iškritusius“ ir tuos, kurie vis tik sugebėjo išbūti vienerius metus programoje, o iš jų juk dar ne visi sugebėjo išbūti blaivūs… na, grubiai gaunasi, kad tik nuo 5% iki 8 % kažkada pradėjusių lankyti AA gali džiaugtis ilgalaike blaivybe.
Išvados
Taigi, ar anoniminių alkoholikų programa yra veiksminga? Taip, dauguma tyrimu byloja, kad AA yra veiksmingas, tiems, kurie patys pasirinko lankyti AA, kaip blaivybės strategiją. Jų programa yra veiksminga jei yra lankoma dažniau negu kartą per savaitę (o dar geriau kiekvieną dieną) ir jeigu labai nuoširdžiai yra bandoma įsisavinti medžiagą.
Tačiau nebūčiau aš, jei nepasakyčiau, jog jeigu asmuo įsipareigoja SAU kasdien lankyti AA susirinkimus, negerti, eiti programą – vadinasi pas jį ir taip yra labai stipri motyvacija nebegerti, todėl bet koks pasirinktas būdas išlikti blaiviam jam greičiausiai bus sėkmingas.
Aš daugybę kartų kartojau ir kartosiu – AA indėlis padedant priklausomiems asmenims yra labai didelis. Ši organizacija yra išgebėjusi milijonus žmonių nuo mirties, tačiau jų pozicija ir savęs pozicionavimas, kaip „vienintelė ir efektyvi“ programa priklausomybėms gydyti yra nepagrįsta, neįrodyta ir galų gale katastrofiškai klaidinanti.
