Aš beveik rimtai, galiu pasakyti, kad mesti gerti aš bandžiau maždaug 6 metus. Už keturių dienų aš švęsiu kuklius dvejus metus be alkoholio.
Mano kova su priklausomybe dažnai buvo panaši į kovą su vėjo malūnais. Žingsniams atgal nesimatė galo, o mano priklausomas protas kaskart sugebėdavo save pranokti, kai klausimas pasisukdavo apie tai, kokia nuostabi mintis yra penktadienio vakarą išgerti mėgstamo alaus.
Šimtus kartų buvau praradusi viltį.
Esu buvusi abiejose barikadų pusėse, todėl šiandien, visai neblogai žinau didžiausius blaivybės priešus ir aš žinau, kad greičiausiai ir tu juos sutiksi savo blaivybės kelionėje. Taip, tų klaidų yra gerokai daugiau negu trys, bet viso gėrio – po truputį…
Nekantrumas
Pirmas blaivybės priešas yra NEKANTRUMAS. Kiekvieną kartą kai aš pasakydavau:“VISKAS, nuo rytojaus nebegeriu” – įsivaizdavau, kad rytoj aš atsikelsiu, kaip naujas žmogus.
Bet rytoj atsikeldavau vis dar senoji aš, o man niekaip neateidavo supratimas, kad aš turiu TAPTI nauju žmogumi ir tai savaime neįvyks.
Taip pat tikėjausi, kad metus gerti iškart pagerės mano gyvenimas, iškart dings kaltė ir nubluks gėda.
Gerai pamenu tą lūžio tašką, kai jutau begalinį norą nebegerti, tačiau vis dar nesupratau, kaip tai padaryti. Jutau savo viduje didžiulį diskomfortą ir troškau jo nebejausti. Jau aiškiai žinojau, jog tam aš turiu nebegerti, tačiau paprasčiausiai nebegerti – nepavyko, kads ir kaip smarkiai aš norėjau. Man trūko disciplinos, įsipareigojimo, buvau nekantri ir nesupratau, kad esu priklausoma nuo greito pasitenkinimo ir kad aš elgiuosi nebrandžiai.
Abstinencija, t.y. pats negėrimas, yra tik pirmas žingsnis ilgoje ir sudėtingoje blaivybės kelionėje. Neįmanoma per detoksikacijos procesą iš savo proto pašalinti kelis dešimtmečius formuotų įpročių. Žalingas mano gyvenimo būdas padarė reikšmingus pokyčius mano sveikatoje ir psichikoje, o metus gerti vietoj to, kad jaučiausi puikiai – jaučiau tik tuštumą ir energijos stoką.
Tau gali prireikti net kelių mėnesių kol:
- Pasijausi geriau fiziškai.
- Imsi geriau miegoti.
- Susibalansuos nervų sistema ir atsistatys normalus dopamino lygis.
- Susibalansuos emocinė sveikata.
Tau gali prireikti kelių metų, kol:
- Susiformuos nauji įpročiai.
- Įvaldysi įgūdį kontroliuoti savo troškimus išgerti.
- Išmoksi visų gyvenimo įveikos strategijų.
- Atgausi pasitikėjimą savimi ir tavi ims pasitikėti aplinkiniai.
- Atrasi tikslą ir prasmę šiame gyvenime.
Man atrodo, kad blaivybė tai yra savotiškas mokymosi procesas. Ir tas procesas reikalauja daug kantrybės, laiko ir pastangų.
Silpnumo neigimas
Savo silpnumo neigimas yra antrasis blaivybės priešas. Jei tu bandai mesti gerti ir tau vis nesiseka, pagaliau sau pripažink, kad problema yra reali ir tu esi nepajėgi (-us) jos išspręsti. Neužtenka vien pripažinti sau, kad ta problema egzistuoja. Svarbiausia čia yra prižinti, kad ta problema yra tokia rimta, kad jai reikalingos visos įmanomos pajėgos ir priemonės.
Mes labai ilgai sau sekame pasakas apie tai, kad “aš pats galiu nebegerti”, “aš pabandysiu mažinti”, “aš pabandysiu tą ir aną” ir dar daug kitų minčių, kurios reiškia atidėliojimą ir problemos mąsto ignoravimą. Kuo greičiau tai pripažinsi, tuo geriau tau seksis siekti tikslo.
Šis neigimas yra labai natūralus, mūsų visuomenės sąlygotas, dalykas. Mes turime suformuotą itin teigiamą požiūrį į alkoholio vartojimą ir tikime, kad mūsų elgesys yra normalus. Dažnai netgi visa mūsų artimiausia aplinka nemato mūsų elgesyje jokios problemos, nes tai yra šeimos įpročiai. Tu turi žinoti, kad absoliuti didžioji dauguma žmonių nežino kokie yra priklausomybės nuo alkoholio požymiai, o dar daugiau žmonių – nedrįstų tau pasakyti apie savo nuogąstavimus. Būtent dėl to, dažniausiai mes patys esame tie vieninteliai žmonės, kurie turi atpažinti problemą ir priimti sprendimą ką nors dėl to daryti.
Tu taip pat turi žinoti, jog tavo aplinka ir apskritai visa visuomenė taip pat gali nepripažinti tavo problemos. Niekas iš mano aplinkos, kai pradėjau mesti gerti, manęs nepalaikė, nesuprato ir net pašiepė, kad aš “durniuoju”.
PAsaulis negerbs tavo sprendimo mesti gerti, tol kol tu išties nemesi gerti.
Bus momentų, kai atrodys jog visas pasaulis yra nusiteikęs prieš tave, o tu stovi viena (-s) su šakute prieš visus juos ir bandai atsimušti. Tave šimtus kartų patikrins ar tu nepersigalvojai, ar tu vis dar užsiimi “tom nesąmonėm” ir tikrai privers suabejoti savo sprendimais. Todėl tik tavo tvirtas pripažinimas, kad tu praradai kontrolę, bus tas didžiausias saugiklis, kai reiks žengti blaivybės keliu.
Priešinimasis pokyčiams
Tai trečiasis blaivybės priešas. Jis yra pats sudėtingiausias ir bene dažniausiai būdingas visiems mums, metantiems gerti. Keistai skamba tiesa? Nori mesti gerti – bet tam priešiniesi. Taip yra todėl, kad mes nesuprantam, kad blaivybė tai nėra vien tik abstinencija.
Blaivybė reiškia tai, kad mes išardome visą savo ankstesnį gyvenimą, išardome viską ką anksčiau žinojome apie save ir savo aplinką. Mes suardome savo santykį su pasauliu.
O mūsų smegenys ypač mėgsta nusistovėjusią tvarką, nepaisant to, kad ji yra ydinga. Smegenims patinka spręsti problemas lengviausiais būdais, eikvojant mažiausiai energijos ir laiko, todėl jos tikrai labai priešinasi, kai reikia kažką keisti – ypač brandesniame amžiuje.
Kai aš pradėjau dirbti priklausomybių srityje ir pas mane pradėjo atsirasti pirmieji klientai, man teko susidurti su šia karčia realybe: žmonės paprasčiausiai nieko nenori keisti savo gyvenime ir laukia, kol jų gyvenime atsiras stebuklingoji fėja, kuri priklausomybę paims ir nusineš į tolius. Būtent dėl to, google paieškoje frazė: “kodavimas nuo alkoholio” yra suvedama beveik 7000 kartų per mėnesį, nes desperatiškai tikimasi, kad yra būdas, kuris rankos mostu išspręs ištisus dešimtmečius kurtas problemas.
JO NĖRA.
Tik atkaklumas, laikui bėgant, yra vienintelis veiksmingas dalykas. Nes abstinencija nesutvarko sugriauto gyvenimo taip, kaip gipsas sutvarko lūžusį kaulą. Esu beveik įsitikinusi, kad daugeliui labai ilgą laiką yra lengviau yra priešintis pokyčiams, negu kurti naują tapatybę. Kai kurie taip elgiasi iki pat savo dienų galo – jie nesupranta, kad jie turi nustoti žaloti save ir visas įmanomas pastangas mesti į rūpestį sau. Jie taip ir neišmoksta, kad jų blaivybė, ir jie patys, turi tapti PRIORITETU jų gyvenime ir kad tik nuoširdūs, nuoseklūs pokyčiai jų gyvenime gali būti raktas į laisvę.
Iš tikro, tai aš nemanau, kad sveikimas po priklausomybės yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Manau, kad jis trunka beveik tiek, kiek truko jos įgyjamas. Viskam reikia laiko.
Klausimas pamąstymui: Ar žinai, kad darai pakankamai, jog tau pavyktų išlaikyti blaivybę? Jei NE, tai ko lauki?
Išvados
Blaivi gyvensena arba kitaip, sveikimas po priklausomybės, yra labai sudėtingas, kompleksinis, gilios savianalizės reikalaujantis procesas. Tam gali prireikti visų turimų tavo resursų, visų tavo jėgų, laiko ir visos įmanomos kantrybės. Tai yra tikslas, kuris prieštarauja visuomeninėms normoms ir didžiajai alkoholio industrijai. Pernelyg daug kas yra suinteresuotas, kad mes jokiais būdais nepasitrauktumėm iš to vartojimo ir nenustotume leisti savo pinigų savęs žudymui. Todėl taip, visuomenės spaudimas taip pat yra mūsų priešas.
Šis įrašas yra dar vienas priminimas TAU, kad į savo priklausomybę ir blaivybę turi žiūrėti taip rimtai, kaip jos to nusipelnė. Ir tiesą pasakius, žinau, kad jeigu tu skaitai šią eilutę, tu tikrai žiūri į viską rimtai.
Neskubėk.
Nesvyruok.
Gerbk procesą.
Ir jeigu būsi uoli (-us), kaip aš, tau tikrai pavyks susigrąžinti savo kūną, protą ir sielą.
