Prieš dvejus metus, 2022.10.24 aš priėmiau sprendimą nebegerti. Nors pati visais varpais skalambiju, kad nereikia savęs gąsdinti baisiais terminais “Niekada nebegersiu”, tačiau tada aš pati būtent taip ir nusprendžiau – niekada nebegerti. Paskui aišku persigalvojau, sušvelninau toną ir tai nutiko dėl daug priežasčių. Viena jų, tai, kad toks pareiškimas paprasčiausi turi pernelyg didelį svorį, o antra- šiandien aš negeriu ne todėl, kad negaliu, o todėl, kad nebenoriu.

Ir žinai, pastarieji dveji metai buvo neįprasti. Dėl savo blaivybės aš turėjau priimti daug keistų ir neįtikėtinų sprendimų. Na, tarkim paimti ir pradėti rašyti TAU tinklaraštį ir papasakoti apie savo nuopuolius. Papasakoti tai, apie ką kiti nepasakoja.

Kadangi kiekvienas iš mūsų privalo reflektuoti po kiekvieno įveikto blaivybės etapo – tai darau ir aš. Šiandien apibendrinsiu, ką man atnešė pastarieji du metai ir kas tapo atradimais.

Aplinkinių žmonių palaikymas yra neįtikėtinai galingas įrankis metant gerti

Kartais, kai kuriems mano skaitytojams atrodo, kad mano blaivybės kelionė yra labai lengva. Tačiau pati, turėdama galimybę bendrauti su visais to norinčiais – aš žinau, kad manoji niekuo neišsiskiria. Ji pasižymi tais pačiais jausmais, tomis pačiomis klaidomis ir silpnybėmis. Mes visi dalinamės tomis pačiomis iliuzijomis, mintimis, lūkesčiais, viltimis ir skausmu. Todėl aš dažnai sulaukiu žinučių, kuriose rašoma: “Tarsi apie mane rašytum.”

Pirmieji metai man buvo, kaip per sviestą, nes didžiausias stabdis nuklysti, buvo vaistai. Jų veikimui pasibaigus, prasidėjo tikroji psichologinė kova “gerti ar negerti”.

Dabar, kai pažiūriu atgal, apie norą išgerti galvojau pernelyg dažnai. Buvo dienų, kuomet galvojau vien apie gėrimą. Ši vasara buvo sunki. Dirgli. Visus tuos momentus padėjo atsilaikyti žinojimas, kad aš esu atskaitinga prieš visus savo skaitytojus. Šis tinklaraštis tapo mano išsigelbėjimu ir užuovėja. Visi mano skaitytojų laiškai, atliepimai, atsiliepimai ir įžvalgos tapo ta pagalve, kuri neleido man žnektelt veidu į purvą. Ir visiškai nesvarbu, kiek skaitytojų skaito mano tinklaraštį… net jei tik TU viena (-s) būtum sekęs mano istoriją – tai jau būtų buvę man stiprus stabdis vėl pradėti gerti.

Išgerti būtų buvę pernelyg gėdinga, pernelyg brangu.

Buvo akimirkų, kuomet aš sau pasakojau istorijas apie tai, kad TU nesužinosi, jog aš išgėriau to alaus. Tada įsikišdavo mano vyras, kuris labai švelniai mane paimdavo už rankos ir mandagiai pasiūlydavo “nebesvaigti”.

Be kitų žmonių, nėra šansų, kad būčiau išlikusi blaivi. Aš niekada netesėjau duotų pažadų SAU. Tačiau žinojimas, kad apie mano blaivybės kelionę žino absoliučiai visi – tapo game changer mano gyvenime.

esu nesociali ir intravertė

Kartais man atrodo, kad aš dauguma atvejų išgerdavau, kad būčiau ryškesnė per vakarėlį ar susibūrimą, kad galėčiau laisviau išreikšti savo nuomonę ar žiebti šmaikštų juokelį. Dar dažniau atrodo, kad išgerdavau ir tam, kad apskritai išbūčiau tarp žmonių. Nežinau kodėl, bet aš visą gyvenimą tikėjau, kad ekstravertizmas yra ta geresnioji savybė ir tai, ką turi visi populiarūs ir patrauklūs žmonės. Ir aš tokia norėjau būti. Man norėjosi spindėti.

Bet šiandien man yra visiškai aišku, kad aš esu netgi labai nesociali intravertė. Man netgi nepatinka žmonės. 😂 Aš nebeinu į jokius vakarėlius, nebesilankau mugėse ar miesto renginiuose, jei žinau, kad juose bus tanki masė žmonių. Nebebendrauju su žmonėmis, kurie nėra man artimi ir man nepatinka. Nebeturiu kalno “draugų” ir nebeinicijuoju bendravimo su jais. Mieliau renkuosi savaitgalį miške, negu savaitgalį festivalyje. Renkuosi ramius savaitgalius namuose, vietoj išvykų pas gimines ar draugų susibėgimus.

Dabar mano gyvenimas yra visiška priešingybė buvisiajam. Geriausiai jaučiuosi savo namuose, ant savo mylimos sofos, apsikabinus katiną ir rašydama Tau arba skaitydama knygą. Ir guldama į lovą 21:30. Tai niekada nenusibosta. Gyvendama tokį gyvenimą esu laiminga.

išmokau būti suaugusiu, subrendusiu žmogum

Man prireikė labai daug laiko ir labai daug lipimo per save, kad nustočiau daryti tai ko noriu ir imčiau daryti tai, kas man reikalinga.

Mums visada yra labai lengva sau pasakyti: “Aš labai NORIU atsipalaiduoti su vyno taure vakare”. “Aš NORIU išgerti ir nebejausti skausmo, pykčio, nuovargio ar nuobodulio”. Tiesa ta, kad visa tai yra vaikiški, nesubrendę sprendimai problemoms, kurias galima spręsti brandžiai ir sveikai.

Kai mums koks nors artimas žmogus pasako, kad jam skauda ar nuobodu, mes jam niekada nesiūlome eiti išgerti. Sugebame jam patarti ir kartu pagalvoti, kaip patenkinti vienokius ar kitokius poreikius. Tačiau, kai tie patys poreikiai pasibeldžia į mūsų smegenis, mes renkamės patį lengviausią kelią, kuriam reikia mažiausiai pastangų, energijos ir tą, kuris yra mažiausiai sveikas.

Aš suprantu, kad lengviau pasakyti, nei padaryti. Bet brandi asmenybė tikrai ne per vieną dieną pasistato – tai yra mūsų viso gyvenimo užduotis. Kad išmokti mąstyti, reikia galvoti apie tai, ką mąstai.

Mano jausmai nėra faktai

Anksčiau aš buvau savo emocijų vergė. Nors savo reaktyvumą kartais sugebėdavau sukontroliuoti, tačiau pačios emocijos darė man labai didelę įtaką. Nerimavau, pykau ir karščiavausi dėl visko. Mano smegenys dirbdavo reaktyviniu greičiu, kurdamos problemas.

Frazę “Jausmai nėra faktai” pirmą kartą išgirdau, kai pradėjau gilintis į priklausomybių literatūrą. Ji pabrėžia skirtumą tarp emocijų ir objektyvios tikrovės. Ji rodo, kad nors visi jausmai yra pagrįsti ir svarbūs, jie nebūtinai atspindi situacijos tikrovę. Mūsų emocijoms įtaką dažnai daro asmeninė patirtis, šališkumas ir mūsų pačių suvokimas, todėl jos gali būti subjektyvios.

Ši frazė turi būti priminimas, kad reikia pripažinti ir priimti savo jausmus, bet taip pat gerai pagalvoti, prieš priimant kokius nors sprendimus ar vertinant situaciją.

Paprasčiau paaiškinant, šiandien aš daugumoj atvejų suprantu, kad mano jausmus nulemia mano mintys, o mano mintys nebūtinai yra tiesa. Aš pati susigalvoju, kaip reaguoti į vienus ar kitus dalykus. Kitas žmogus į tą pačią situaciją gali reaguoti visiškai kitaip, dėl jo asmeninės patirties ir požiūrio. Vadinasi ir aš galiu į tą pačią situaciją pasirinkti kitokias reakcijas.

Išmokau save priimti

Daugelio problemų šaltinis buvo tai, kad aš įsivaizdavau, jog turiu atitikti kažkokį savo pačios ir aplinkinių sukurtą prototipą. Aš priėmiau ir pripažinau tai, kas esu, įskaitant savo stipriąsias ir silpnąsias puses, taip pat viską, kas yra tarp jų.

Per pastaruosius porą metų aš neįtikėtinai susipaprastinau, supratau, kad aš esu pakankamai gera, turiu pakankamai daug ir apskritai man ir su manim viskas yra gerai.

Aš priėmiau tą faktą, kad niekada nebūsiu turtinga, niekada nevažinėsiu prabangiu automobiliu, niekada nedėvėsiu vardinių drabužių, nebūsiu stiliaus ikona ir nepaisant to, aš vis tiek gyvenu labai sotų ir gerą gyvenimą.

Vieną dieną man tapo nusispjaut ant kitų nuomonės. Man neberūpi ką apie mane galvoja kiti žmonės, man nerūpi net jeigu jie apie mane yra blogos nuomonės.

Kokie mano planai ateinantiems metams?

Labai noriu suvokti savo santykį su skaitmeniniais įrenginiais. Tad ateinančiais metais, tai bus dar viena sritis, kurioje bandysiu paaugti.

išvados

Bendrai, per šiuos dvejus metus aš supratau, kad nėra absoliučiai nieko, ko negalėčiau padaryti be drąsos taurėje. Viskas yra įveikiama, viskas yra išgyvenama, viskas yra kontroliuojama ir negeriant. Ir tai vyksta šimtus kartų geriau, negu su alkoholio pagalba. Nebeliko nieko, ką alkoholis man galėtų pasiūlyti.

Žinau, kad tretieji metai jau bus žymiai lengvesni, jau turėsiu žymiai daugiau blaivios patirties ir žymiai mažiau sau neįrodytų tiesų. Jeigu aš sugebėjau būti blaivi dvejus metus, toliau jau esu nesustabdoma.

Pastarieji porą metų buvo intensyvus, žiaurus ir kartu labai įkvepiantis laikotarpis. Tai buvo viena beprotiškiausių kelionių mano gyvenime.

Kelionė į save.

Papasakok man apie savo blaivybės atradimus? Kiek laiko negeri ir ką apie save sužinojai per tą laiką?

# negeriu # negeriu # negeriu # negeriu # negeriu # negeriu

Giedrė Šeputytė

dopamino.lt